Alytiškis dvidešimtmetis Ainis Vencevičius, Tojohaši mieste (Japonija) sėkmingai išlaikęs trijų dalių dziudo egzaminą, pelnė pirmo dano juodąjį japonišką diržą. Tokio įvertinimo nėra pelnęs nė vienas kitas Lietuvos dziudo imtynininkas.
Aktyviai sportuojančiam Mykolo Romerio universiteto antrakursiui, būsimam teisininkui, buvo sunku rasti laiko pokalbiui, tačiau prisėdę panirome į jaunuolio trylikos metų sportinę patirtį ir įvertinimus.
Ainis - daugkartinis Lietuvos jaunimo čempionas. Jis taip pat daugkartinis jaunių ir jaunimo žaidynių čempionas ir prizininkas, Tailando pasaulio studentų universiados 9-osios vietos laimėtojas.
- Kiek metų pagarbiai basas lipi ant tatamio?
- Nuo pirmos klasės. Pirmas ir pagrindinis mano treneris iki dabar - tėtis Zenius Vencevičius.
- Kodėl iš gausaus dziudo trenerių būrio pasirinkai tėvelį?
- Tėtis turėjo mažųjų grupę. Jis man artimas, pas savą geriau treniruotis, tą jau prieš trylika metų pajaučiau.
- Eisi tėčio pėdomis?
- Šiandien manau, kad nesugebėčiau dirbti jo darbo. Dabartinis jaunimas įžūlokas, būtų sunku su tokiu. Japonijoje - kas kita. Toje šalyje treneriai vadinami mokytojais, o jie - kaip dievų dievai.
- Papasakok daugiau apie vaikų auklėjimą Japonijoje.
- Iki penkerių metų japonai savo vaikams leidžia daryti viską, ko tik šie geidžia. Jokiomis taisyklėmis nedraudžia jų elgesio, leidžia išsiplėtoti tam, ką Dievas kiekvienam davė. Vėliau prasideda griežtas, netgi, sakyčiau, žiaurus auklėjimas, ypač dziudo treniruotėse. Ir prie tėvelių mokytojas turi teisę mokiniui suduoti per veidą ar lazda aptalžyti pečius vien už tai, kad mokinys pralaimėjo. Laimėtojui pastabos išsakomos švelniau.
Pamatę mano nuostabą, japonai pasidomėjo, kokios tėvų reakcijos fizines bausmes taikantys mokytojai sulauktų Lietuvoje. Man paaiškinus, jog pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus jie išlėktų iš darbo, šie net amą prarado, kad taip gali būti. Ne kartą japonus prajuokinau pasakodamas apie vaikų teises pas mus.
Japonijoje treneriui atiduodama didžiausia pagarba. Prakalbo jis - stojo mirtina tyla, jokių atsikalbinėjimų, jokių murmėjimų. Teismai Japonijoje nevaidina tokio svarbaus vaidmens kaip Lietuvoje, nes žmonės nesikivirčija, peštynių mokyklose taip pat nebūna.
- Kur tuomet vaikai ir paaugliai išlieja emocijas?
- Japoniukai išdykę, kol mokytojo nėra - jie dūksta, bet kai tik šis pasirodo, stoja mirtina tyla, kaip kareivinėse. Japonija - sportuojanti šalis. Kasdien parkuose matydavau mankštinantis 70-80-mečius ir iš jų džiugaus klegesio suprasdavau, kad kalbama linksmomis, optimistinėmis temomis.
- Tai ir pačiam neteko tinginiauti?
- Ne to į Japoniją vykau. Šios kelionės tikslas buvo gauti kuo daugiau patirties iš šios sporto šakos gimtinės specialistų. Siekiau ne tik sportinės, bet ir kultūrinės patirties. Man neteko patirti fizinių bausmių, nors griežtų pastabų girdėjau. Mano mokytojas Yoshiyuki Suzuki jautė, kad stengiuosi, ne kartą pavadino šaunuoliu.
- Pagal europietiškas taisykles gautas juodasis diržas Lietuvoje ne naujiena. Kokie šio diržo standartai Japonijoje?
- Egzaminas nelengvas, trijų dalių. Reikėjo surinkti 10 taškų iš varžybų. Vienose daugiausia gali pelnyti keturis. Į testą japonų kalba man leido atsakyti žodžiu. Trečia dalis - technikos demonstravimas.
- Treniravaisi su jaunesniais mokiniais. Kaip buvai priimtas?
- Pagarbiai. Aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai mane vadino „vyresniuoju kolega” - sempai. Tėvai man išrinko labai gerą, lengvą vardą. Japonams buvo nesunku ištarti: „Ainis sempai.” Man įėjus į treniruočių salę visi pagarbiai nusilenkdavo. Pagarba vyresniajam ten jaučiama visur. Jei, tarkim, apsižodžiavo keli japonai, jauniausias tuoj pat atsiprašo vyresniojo, tas - dar vyresnio, ir vėl santarvė.
- Ar japonai darboholikai ir ant tatamių?
- Taip, net labai. Pas mus treniruotės trunka iki 2 valandų, o Japonijoje 3,5-4 valandas. Man prireikė savaitės, kad priprasčiau prie jų krūvio. Išsekdavau, nieko nenorėdavau daryti. „Stenkis”, - toks nuolatinis japonų posakis. Mes, lietuviai, treniruotėse vis norime naujų judesių, naujos veiklos, o japonai valandų valandas šlifuoja vieną judesį, smulkmeniškai, matematiškai jį apskaičiuodami. Gili ir tobula jų dziudo technika. Japonams dziudo - pirmiausia ne sporto šaka, o menas ir filosofija. Dziudo reiškia „švelnus gyvenimo būdas”. Imtynininko švelnumas nugali jėgą ir pyktį.
- Papasakok apie miestą, kuriame apsistojai, ir gyvenimą jame.
- Tojohaši - Kauno dydžio miestas pagrindinėje saloje, turintis aukštąją mokyklą. Nuvykęs vėlų rudenį radau Japoniją žaliuojančią, bet ne žydinčią. Treneris Yoshiyuki Suzuki, septinto dano meistras, ėmėsi globoti mane ir šešiolikmetį slovaką Matį. Dojo (treniruočių salėje) mačiau „Alyčio” klubo, kuriam vadovauja mano tėtis, plakatą. Suzuki yra buvęs mūsų mieste, taip tarp mūsų užsimezgė draugystė.
- Esi minėjęs, kad teko klausyti japoniškos paskaitos apie Lietuvą.
- Aš buvau tokioje paskaitoje. Treneris pasakė, kad jam malonu parodyti savo mokinį Ainį, gyvą eksponatą iš Lietuvos. Tuomet susirinkusieji man nusilenkė, kiti europietiškai padėkojo rankos paspaudimu. Pasakiau trumpą kalbą, ji buvo panaši į padėką, net nusilenkiau su pagarba, kaip nusilenkiama vyresniems.
- Iš kur to išmokai?
- Dziudo įprasta nusilenkti. Internete radau kelias mandagumo frazes. Tėtis, kuris seniai žavisi šia šalimi, per bonsų parodą Alytuje klausė paskaitų apie Japonijos mentalitetą ir man suteikė nemažai žinių.
- Ar greitai išmokai japoniškai?
- Esu gabus kalboms. Palyginti greitai. Ten patys japonai visų savo kalbos niuansų nežino.
- O lietuvių ar teko sutikti?
- Treniruočių bičiuliai kartą man pasakė, kad jų klasėje mokosi lietuvis Mantas. Netrukus mes susipažinome. Šešiolikmetis vilnietis Mantas pagal trejų metų mainų programą Japonijoje mokosi ir gausina krepšinio įgūdžius jau metus.
- Kur buvote apgyvendinti?
- Gyvenome svečių namelyje. Savų lėšų reikėjo tik saldumynams, suvenyrams ir dovanoms. Maniau, bus rūpesčių su maistu, bet išėjo priešingai. Patiko japonų virtuvė - sveika, lengva. Per tuos mėnesius pasigesdavau tik europietiškų šokoladų, nes vietiniai saldumynai gaminami iš ryžių ir jų man nelabai norėjosi.
- Kokią dovaną išrinkai tėčiui?
- Sportinį kostiumą ir metodikos, daug daug literatūros. Tėtis siekia originalaus dėstymo, o tam reikalui parvežta literatūra labai pasitarnaus.
- Jei pasiūlytų grįžti su sąlyga, kad kuprinę spėtum susikrauti per kelias valandas, ar sutiktum?
- Be problemų. Mane pakerėjo japonų kultūra, mandagumas ir ta niekur kitur netaikoma pagarba vyresniajam.
- Gal sulaukei kvietimo studijuoti Japonijoje?
- Kvietimo nebuvo, tik klausimas, ar norėčiau. Japonai nesišvaisto pasiūlymais nepagalvoję, neapsvarstę. Aš nežinau, kokių minčių jie turi.
- Lietuviams brangias šventes - Kalėdas - praleidai Japonijoje, šalyje, kuri tokios šventės neturi.
- Bet tą dieną aš ilgai atminsiu. Kalėdoms artėjant papasakojau japonams apie jų šventimą Lietuvoje, dvylikos patiekalų valgymą. Paslaugieji šeimininkai mane tą dieną nusivežė į restoraną, kuriame teko paragauti daugiau nei dvylikos patiekalų.
- Dabar, kai jau apsipratai su Lietuvos žeme sau po kojomis, pasakyk, ar ant tatamių Alytuje galima pasiekti japoniško dziudo lygį?
- Kaip ką. Pavyzdžiui, pagarbą vyresniam. Tėtis to jau reikalauja iš savo auklėtinių.
- Ar spėjai jiems papasakoti apie treniruotes Yoshiyuki Suzuki treniruočių salėje?
- Ir ne tik apie jas, bet ir apie šalies kultūrą, tradicijas. Vaikų akys, mačiau, spindėjo. Ypač atidžiai klausėsi Valstybinių vaikų globos namų auklėtiniai, kuriuos treniruoja mano tėtis.
Aldona Kudzienė