Kol vieni Lietuvoje džiaugiasi, kad Gyvybės langeliai gelbsti gyvybes (nors ir ne visas), kiti pradėjo aktyviai skelbti, jog Gyvybės langeliams mūsų šalyje iškilo grėsmė būti uždarytiems. Ir esą ne vien dėl to, kad šie langeliai veikia... nelegaliai.
Gerai ir balkonas
Vos tik įvairiose žiniasklaidos priemonėse pradėta skelbti apie Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto raginimą atsisakyti Gyvybės langelių, Panevėžyje tai pailiustruota nauju „gyvu“ pavyzdžiu. Viena moteris, kurios asmenybė ir po savaitės buvo dar nenustatyta, savo poelgiu aiškiai parodė, kad Gyvybės langeliai nereikalingi. Moteris, pagimdžiusi dukrelę ir turbūt nutarusi jos neauginti, nepasirūpino, kad naujagimė patektų į Gyvybės langelį, dar 2010-ųjų sausį įrengtą Panevėžio Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose, bet ir nežudė savo atžalėlės. Moteris (arba jos pagalbininkė) pavakare atnešė naujagimę, susuktą į moterišką palaidinę, į svetimą daugiabutį namą ir padėjo ant kėdės bendro naudojimo balkone.
Manoma, kad moteris apgalvojo savo žingsnį: naujagimė lauko sąlygomis palikta gana šiltoje aplinkoje ir tikintis, kad namo gyventojai greitai išgirs kūdikio verksmą.
Taip ir buvo. Kelios namo moterys, sukrutusios dėl ilgai sklindančio gailaus verksmo (atrodė, kad kačiuko), užsuko į balkoną ir, radusios naujagimę, suskubo pranešti į policiją.
Medikai nustatė, kad mažylė pagimdyta prieš porą valandų. Išnešiota, normalaus svorio, simpatiško veiduko. Mergytės galvytė tebebuvo kruvina po gimdymo. Medikai tik stebėjosi, kad mažylės kūnelis neatvėso, nes naujagimiams būtina šiluma, ir nenukraujavo (buvo nesutvarkyta bambagyslė).
Vis dėlto medikai džiaugėsi, kad mažylė buvo palikta balkone. Juk žinome daug atvejų, kai pagimdytas nenorimas kūdikis pražudomas, nes atsiduria lauko tualete, paplavų kibire, pamiškėje, sąvartyne...
Statistika nedomina
Ir ne tik moteris, kurios kūdikio gyvybė išsaugota neabejingų panevėžiečių dėka, mano, kad Gyvybės langeliai nereikalingi. Pavyzdžiui, ką galvoti apie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojas, nuolat kaupiančias informaciją iš visos Lietuvos apie Gyvybės langeliuose paliktus kūdikius? Tų darbuotojų dėka nuo gegužę mažiausiai 8 žiniasklaidos priemonėse (tiek surado „Akistata“) buvo klaidingai paskelbta, kad nuo 2009 metų pabaigos, kai Vilniuje buvo atidarytas pirmasis Gyvybės langelis, iki šiol mūsų šalies Gyvybės langeliuose (jų yra 8) buvo paliktas jau net 61 kūdikis. Tokį skaičiuką paskelbė ir „Akistata“ savo straipsnyje „Gyvybės langeliai pralaimi prieš vaikžudystes“, gavusi informaciją iš atsakingos minėtos tarnybos darbuotojos. Bet vos tik publikacija pasiekė skaitytojus, toji darbuotoja suskubo atsiprašinėti ir taisyti paskelbtą klaidingą statistiką.
Taigi dabar duomenys apie mūsų šalies Gyvybės langeliuose paliktus kūdikius patikslinti: nuo 2009 metų iki šiol langeliuose palikti 24 vaikučiai: 2009 metais – 1, 2010 metais – 12, 2011 metais – 4, 2012 metais – 3, šiais metais – 4.
Suprantama, dirbant klaidos neišvengiamos, tačiau šiuo atveju padaryta itin grubi klaida tarsi išduoda, kad net minėtoje tarnyboje atsakingiems darbuotojams visai tas pats, kiek tų nelaimingų vaikučių būta – kelios dešimtys jų šen ar ten, problema didesnė ir mažesnė...
Sielos ligoniai?
Gyvybės langelių, išsaugojusių 24 vaikų gyvybes, Lietuvoje gali nebelikti, žinoma, ne dėl paskelbtos klaidingos statistikos. Langeliai gali būti panaikinti dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto siekių. Šie turėtų būti įtraukti į Europos Parlamento darbotvarkę ir svarstomi.
Pirma, dėl ko sudvejota Gyvybės langelių likimu, – tai amžina paslaptis, visą gyvenimą lydinti Gyvybės langelio dėka išgyvenusį žmogų. Juk jis niekada nesužinos, kas jo gimdytojai, nes šie neieškomi (atsakomybė negresia), nepersekiojami.
Psichologai teigia, kad tokie pamestinukai užaugę gali turėti rimtų psichologinių problemų. Mat žmogus, nežinantis savo praeities, savo kilmės šaknų, gali visą gyvenimą kęsti sielos skausmą ir sirgti sielos liga. Kartu tai esąs žmogaus teisių pažeidimas, nes prigimtinė žmogaus teisė – žinoti savo šaknis, turėti kraujo tėvus, kraujo brolius, kraujo senelius.
Bet juk ir augti savo šeimoje, su savo gimdytojais – taip pat kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, tik netvarka žmogaus moralinių vertybių skalėje vis dažniau „nutaiso“ kitaip...
Prieš Gyvybės langelius, jau vadinamus atgyvenusia viduramžių praktika, nusiteikta ir dėl to, kad yra manančiųjų, jog sudaryta galimybė anonimiškai atsisakyti savo vaikelio padidina „X piliečių“ ratą, nes problemų užklupta gimdyvė lengviau nusveria į Gyvybės langelio pusę. Kol nebuvo šių langelių, tokios gimdyvės esą svarstydavo ilgiau, kol priprasdavo prie savo naujagimio arba net jį pamildavo.
Veikia be įstatymo
Kalbant apie Gyvybės langelius, reikia priminti, kad ne Lietuva šioje srityje, kaip sakoma, išrado dviratį. Pirmasis pasaulyje Gyvybės langelis buvo įrengtas dar XII amžiaus pabaigoje Vatikane. Prancūzijoje tokie langeliai atsirado XVII amžiuje, o pirmieji šiuolaikiniai Gyvybės langeliai, 2000 metais įrengti Vokietijoje, tebeveikia ir Šveicarijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Japonijoje, Italijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, JAV.
Bet, kaip teigia Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Vaiko gerovės parlamentinės grupės pirmininkė, Lietuvoje visi 8 Gyvybės langeliai veikia... nelegaliai. Jos teigimu, Lietuvoje nėra jokio teisės akto, kuris apibrėžtų, kad motina gali atsisakyti vaiko tokiu būdu, palikti jį saugioje vietoje. Kitose šalyse tai reglamentuota arba Civiliniame kodekse, arba Šeimos kodekse, o Lietuvoje Gyvybės langeliai veikia tik politikų iniciatyva.
Todėl R. Šalaševičiūtė žada imtis Civilinio kodekso ir kitų įstatymų pataisų, kurios įteisintų Gyvybės langelius. O iki šiol šių langelių veiklą Lietuvoje reglamentuoja 2011 metais socialinės apsaugos ir darbo ministro išleistas įsakymas, kuris tik nustato skirtingų institucijų bendradarbiavimą, kai Gyvybės langelyje randamas paliktas vaikas.
Kitaip tariant, gimdytojų nenorimų kūdikių problema Lietuvoje pradėta spręsti tarsi nuo kito galo.
Bet tai labiau turi rūpėti tik įstatymų leidėjams, o eiliniai įstatymų vykdytojai ir sergėtojai, panašu, daugiau yra už Gyvybės langelius, nes ir viena Gyvybės langelio dėka išsaugota vaiko gyvybė – jau pasiekimas ir džiaugsmas.
KOMENTARAI
Gerda STIKLICKIENĖ, LNK TV žurnalistė:
Aš be jokios abejonės pasisakau už Gyvybės langelius. Tai yra didžiulė galimybė išsaugoti gyvybę. Suprantama, visiškai išvengti vaikžudysčių yra neįmanoma, tačiau langeliai – galimybė sumažinti jų skaičių. Manau, kiekvienam žmogui geriau jau nieko nežinoti apie savo kilmę, gimdytojus, negu prarasti galimybę gyventi. Ir nemanau, kad kiekviena gimdyvė, turinti minčių atsikratyti nenorimo savo vaikelio, staiga persigalvos ir jį puikiai augins, jeigu nebus Gyvybės langelių. Man atrodo, tokia moteris tik aktyviau ieškos būdo, kaip nutraukti savo ryšį su mažyliu.
Henrikas SINKUS, ilgametis Kalvarijos gydytojas akušeris-ginekologas, pensininkas, švietėjas:
Labai vertinu ir palaikau Gyvybės langelių idėją! Moterys, kurios nori sunaikinti savo kūdikį, bet dar turi sąžinės krislelių, tai tikrai pasinaudos galimybe patikėti vaikelį langeliui. Per savo darbo metus (nuo 1944-ųjų) esu priėmęs apie 8000 naujagimių, todėl ir gyvybės išsaugojimo tema man labai aktuali ir svarbi. Prisimenu vieną atvejį Kalvarijoje – gal prieš 30 ar daugiau metų, kai prie mūsų ligoninės laiptų buvo atneštas ir paliktas turbūt gimdytojos nenorimas naujagimis. Pamestinukas užaugo. Puiku – išsaugota žmogaus gyvybė! Gyvus pamestinukus žmonės yra radę ir prie bažnyčių. Bet juk lauke šalta mažyliui, nesaugu, o Gyvybės langelis – saugi ir patikima vieta. Todėl Gyvybės langelių turi būti kuo daugiau. Tik tada būtų galima viltis, jog jų dėka iki minimumo sumažėtų naujagimių nužudymų statistika.
GINTARAS M., 26 metų Kauno gyventojas, pamestinukas:
Tikra nesąmonė, kad pamestinukui reikia žinoti, kas jo tėvai. Jeigu manęs atsisakė, tai tikrai nenoriu nei žinoti, nei matyti tokios mamos ar kitų jos giminaičių. Tik tie, kurie mane užaugino, išmokslino, ir yra tikrieji mano tėvai, o jų giminės yra ir mano giminės. Ir nereikia spręsti už mane įtikinėjant, kad man turi būti įdomi mano kilmė. Aš savo gimdytojai esu dėkingas tik už tai, kad mane paliko gyvą, nes juk galėjo nužudyti ar „palaidoti“ tarp šiukšlių. Todėl Gyvybės langeliai yra būtini! Ir nereikia klausyti tų komandų iš užsienių – mes gi savarankiška valstybė. Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
