Jau keletą metų visuomenė gali stebėti naują socialinį reiškinį – aplinkosauginę demagogiją. Kas būdinga šiam reiškiniui? Kaip ir bet kokios kitos srities demagogai aplinkosaugininkams save įvardinantys keli piliečiai veikia ne itin originaliai. Yra pasitelkiami melagingi argumentai, neretai savo pozicijai pagrįsti pasitelkiami sufalsifikuoti duomenys. Įdomu dar tai, kad šitaip veikdami aplinkosaugos demagogai siekia kam nors patikti, tikisi gauti politinės arba kur kas apčiuopiamesnės naudos.
Deja, realia aplinkosaugine veikla tokiais atvejais net nekvepia. Mojuodami kilniomis gamtos saugojimo vėliavomis demagogai kvaršina žmonėms galvas ir iškraipo dalykų esmę. Bene svarbiausias jų tikslas yra tarnauti ir įtikti aplinkosaugos biurokratams, iš kurių jie sulaukia ne tik liaupsių. Beje, siekiama ir liguistos viešosios saviraiškos, kuri neretai primena iškrypėlišką ekshibicionizmą.
Būtent tokie aplinkosaugos demagogai prieš keletą dienų „blokavo“ Seime svarstomas Miškų įstatymo pataisas. Šių pataisų esmė – palengvinti daugelio privačių miško savininkų ir ūkininkų gyvenimą. Štai viena įstatymo pataisa yra skirta miško sąvokos patikslinimui. Iki šiol mišku yra laikomas ne mažiau kaip 10 arų žemės plotas, apaugęs medžiais (neretai krūmokšniais), kurių aukštis siekia ne mažiau kaip 5 metrus. Tokiais alksnių, blindžių ar kitų menkaverčių medžių intarpais yra išmarginti ūkininkų sklypai, kurie dažnai yra suformuoti buvusiose kolūkių žemėse ir kažkada įtaksuoti kaip mišku apaugę plotai.
Pasiūlyta racionalizuoti ūkininkų žemėvaldas ir mišku laikyti bent jau ne mažesnį kaip 50 arų plotą. Ar bus padaryta žala gamtai, jei ūkininkas 10 ar 20 arų sklypą, apaugusį krūmokšniais su keliolika aukštesnių alksnių ar blindžių, pavers žemės ūkio naudmenomis? Tik demagogai arba esmės nesuvokiantys šioje įstatymo pataisoje gali įžvelgti pavojų miškams arba dar baisiau – „prieštaravimą viešiesiems interesams“.
Viešųjų interesų priedanga pasitelkta ir kritikuojant bendrasavininkų privačių miško valdų padalijimą į sklypus mažesnius nei 5 ha. Girdi, miškuose rasis tvoros. Tačiau žalieji ar pusiau žalieji demagogai galėtų pasidomėti kaip ūkininkaujama privačiame miške, kai jis valdomas bendros jungtinės nuosavybės pagrindais. Tokių privačių miško valdų, beje, yra daugiau nei trečdalis bendro jų skaičiaus. Deja, bendraturčiai, nesutardami dėl ūkinės veiklos privačiame miške ar negalėdami pasidalinti gaunamų pajamų, dažnai numoja ranka į savo nuosavybę. Todėl natūralu, kad ieškoma kelių, kaip padėti bendrai mišką valdantiems giminaičiams geriau jame tvarkytis.
Prieštaraujama ir dėl galimybių leisti miško savininkams savo miške statydintis nedidelius statinius, nekeičiant miško paskirties ir nedarant žalos miškui. Girdi, miškai pavirs kolektyviniais sodais, gamtai gresia urbanizavimo pavojus. Kodėl yra inicijuojama ši Miškų įstatymo pataisa? Visų pirma, todėl, kad daugelis privačių miškų savininkų gyvena tolokai nuo savo valdų. Ką daryti, jei privataus miško savininkas nori savaitgalį su šeimos nariais padirbėti savo miške, pasigaminti malkų sau ar pardavimui? Nakvoti automobilyje ar kasdien sukarti, tarkime, kelis šimtus kilometrų? Neleisime statyti jokių statinių pamiškėse, tvirtina žalieji ar pusiau žalieji demagogai. Argumentas vienas – tai žaloja ekosistemą ir aplinką.
Apmaudu, kad dėl Miškų įstatymo pataisų prieštaraujama Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui. Girdi, čia verslo grupių interesai. Beje, panašiu būdu buvo sustabdytas ir Atsinaujinančios energijos išteklių įstatymo svarstymas Seime. Pats žaliausiasis Rimantas Braziulis neva visų aplinkosauginių organizacijų vardu net grasina, kad ras būdų, kaip atstatydinti Joną Šimėną iš komiteto pirmininko pareigų. Ta proga norėtųsi pasakyti, kad Jonas Šimėnas, kaip retas Seimo narys, yra nešališkas ir gerai išmanantis savo srities problemas.
Pabaigai keli žodžiai apie Žaliųjų judėjimą ir jo lyderį R. Braziulį. Tenka apgailestauti, kad realaus tokio pobūdžio visuomeninio judėjimo šalyje nėra. Tėra tik jo priedanga, kuria naudojasi žaliuoju apsišaukęs R. Braziulis ir keli jo bičiuliai. Vadinamasis Žaliųjų judėjimas iš tikrųjų nevykdo jokios kryptingos veiklos, neorganizuoja rimtesnių renginių, neatlieka visuomenės šviečiamosios veiklos. Beje, leidžiamas laikraštis „Žalioji Lietuva“ taip pat nėra judėjimo leidinys, o privati R. Braziulio nuosavybė.
Krenta į akis ir R. Braziulio veiklos metodai. Tereikia kam nors iš suinteresuotų asmenų ar organizacijų (tarkime, Saugomų teritorijų tarnybos) pamoti ir R. Braziulis su keliais bičiuliais jau mojuoja kur nors prie Seimo ar Vyriausybės rūmų protesto plakatais. Galbūt kurioms nors spec. tarnyboms vertėtų pasidomėti žaliųjų lyderio veikla. Gal „pakutenus“ R. Braziulį, paaiškėtų jo tikrieji veiklos metodai, kieno užsakymus jis vykdo prisidengdamas žaliųjų judėjimo vardu.
Jonas Ramonas
