„Rekviem“ administracijos vadovė tvirtino, kad svarbiausia laidotuvių metu išjungti telefono garsą, atsižvelgti į artimųjų prašymus dėl gėlių arba aprangos, jeigu jų yra, taip pat tinkamai apsirengti.
Nors atvykimas nurodytu laiku gali pasirodyti kaip savaime aiškus dalykas, specialistė neslepia, kad tokie atvejai pasitaiko dažnai.
„Labai dažnai pastebime, jog lankytojai atvyksta anksčiau, negu rašome pranešime, ir taip sukelia nepatogumų artimiesiems. Artimųjų prašymus ir nurodymus derėtų gerbti, atvykti laiku“, – paaiškino K. Jancevičiūtė.
Jau atvykus į pašarvojimą ar laidotuves, pasak „Rekviem“ administracijos vadovės, reikėtų susilaikyti nuo komentarų apie artimųjų pasirinkimus, taip pat nesinaudoti telefonu ir garsiai nekalbėti. O atvykus su vaikais, prižiūrėti ir jų elgesį.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad netekties akivaizdoje žmonės gali elgtis visai kitaip, nei jiems įprasta, todėl pataria būti tolerantiškiems.
„Jei jūsų akivaizdoje artimieji nori reikšti emocijas, verkti, jokiu būdu jų nestabdykite ir neprašykite to nedaryti. Ašaros – natūralus gijimo mechanizmas. Jei artimieji noriai kalba ir bendrauja, būtinai juos išklausykite“, – pridūrė K. Jancevčiūtė.
Auka vokelyje ir laidotuvių apranga
Laidojimo namų direktorė I. Surgelienė pastebėjo, kad anksčiau buvo populiaru nešti tokius vainikus, kuriuos net sunku pakelti. Dabar karstą vainikais paprastai apstato artimieji, planuojantys laidotuves. Atėjusieji pareikšti užuojautos dažniau neša skintas, baltas gėles.
Pasak Laidojimų namų direktorės, žmonės neša ir vokelius su pinigais, jeigu mano, kad artimiesiems reikia pinigų. Tačiau pabrėžė, kad į vokelius dedama pagal kiekvieno galimybes nuo 20 iki 50 eurų.
„Žmonės patys atsirenka, kam reikalingas tas vokelis duot, o kam ne“, – sakė I. Surgelienė.
Griežta juoda taip pat jau tampa nebe laidotuvių spalva. Moterys juodų suknelių nebedėvi, skarelių taip pat. Jos manymu, į laidotuves rengiamasi įprastai ir tvarkingai, tačiau su šortais eiti į bažnyčią ar laidotuves vis tiek nedera.
„Rėkiančių kelininko spalvų nebūna, bet kartais aš net stebiuosi, man atrodo, nepagarba mirusiam, jeigu vasarą vyrai ateina su džinsiniais šortais į laidotuves. Nu nenukais tos kojos, jeigu ilgos kelnės bus“, – kabėjo I. Surgelienė.
Jos akimis, marškinėliai su užrašais taip pat netinka. „Tegul ant juodo baltai, bet jei prirašyta, keistai irgi atrodo per laidotuves“, – pridurė ji.
Besikeičiantys laidojimo įpročiai
Anksčiau laidotuves buvo populiaru fotografuoti. Tačiau laidotuvių namų direktorė sako, kad ši tradicija jau seniai išnykusi. Dabar laidojimo įpročiai keičiasi. Populiarėja kremavimas, kuris, pasak I. Surgelienės, pakeičia ir pačią ceremoniją, lyginant su atvejais, kai artimieji renkasi laidoti mirusįjį karste.
„Kremavus vyksta toks artimųjų žmonių susirinkimas ir pasikalbėjimas. O kai karste mato savo artimą mirusį, tai nors ir muzikytė groja, būna tokia spengianti tyla“, – šarvojimo skirtumus apibūdino I. Surgelienė.
Lietuvoje laidotuvės gali vykti ir pagal skirtingus tikėjimus, tačiau, „Rekviem“ administracijos vadovės teigimu, etiketas išlieka toks pat.
„Atvykus į atsisveikinimą, kuris organizuojamas pagal kitą religija ir nežinant, kaip derėtų elgtis, svarbiausia išlaikyti pagarbą ir rimtį“, – tikino ji.
