Matydami, kad „Hermio“ banko Šiaulių filiale trūksta net elementarios tvarkos, du banko darbuotojai nutarė tuo pasinaudoti.
1995 metais tuometinis „Hermio“ Šiaulių skyriaus banko apsaugos viršininkas Romanas Osipovas visiškai netiko savo pareigoms, nes buvo pernelyg įjunkęs į taurelę. Jis puikiai matė, kad banke netvarka – saugykla prižiūrima aplaidžiai, nepakankamai saugomi, mėtomi seifų raktai, laiku nepakeičiami saugyklos elektroninių spynų kodai. Bet R. Osipovas nieko nedarė, kad tą tvarką pagerintų, o kartą prie butelio savo bendradarbiui – banko vairuotojui bei inkasatoriui Jonui Butai – netgi prasitarė, kad taip aplaidžiai saugomą banką vieną dieną kas nors apiplėš.
„O kodėl „kas nors“?.. Kodėl mes patys negalėtumėm ištuštinti mūsų banko seifų?! – kauštelėjusius vyrų smegenis įkaitino netikėta drąsi mintis. – Bankas – ne kioskas, čia saugykloje laikomi milijonai. Vos kartelį surizikavę apsirūpintumėm visam gyvenimui! Net sakoma: jei mylėti – tai princesę, o jei plėšti – tai banką!“
Ketvertas sąmokslininkų
Sąmokslininkai dar nebuvo įpusėję butelio, kai jau buvo nutarę, jog jiems patiems apiplėšti savo darbovietę – vieni niekai. R. Osipovas žinojo, kaip nepastebėtam pasigaminti menkai saugomų saugyklos raktų kopijas. Elektroninių spynų kodai jam irgi buvo žinomi. Sėbrai tik nežinojo, kaip susidoroti su banke naktimis budinčiu apsaugininku, todėl nutarė pasitelkti dar bent porą vyrų. Jonas Buta pasiūlė pakviesti savo brolį Justiną Butą, prisiminė ir dar vieną tinkamą kandidatą – vilnietį Ferdinandą Zagrecką.
Iki tos dienos Justinas Buta dirbo inteligentišką darbą. Kaune, Žemės ūkio akademijoje, įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, jis apie 10 metų Širvintų rajone vadovavo kolūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei. Pastarajai bankrutavus, energingas vyras ėmėsi verslo – laikė nedidelę karvių bandą, mėsinę, prekiavo maisto produktais. Vis dėlto 1994 metais jo verslas smarkiai pašlijo. Pritrūkęs apyvartinių lėšų ir negavęs banko kredito, iš nevilties J. Buta bankui pakišo suklastotus popierius. Apgaulė iškilo aikštėn ir apgavikas pusmečiui atsidūrė Lukiškių tardymo izoliatoriuje, o per tą laiką jo verslai bankrutavo. Tad išgirdęs brolio pasiūlymą apiplėšti banką Justinas nedvejodamas sutiko prisidėti.
F. Zagreckas buvo pasirinktas dėl savo patirties – jis draugams mėgo pasakoti, kaip tarnavęs Afganistane ir kovojęs su dušmanais. Plėšikams atrodė naudinga turėti tokį prityrusį ir bebaimį „reindžerį“.
Pirmi bandymai nepavyko
1995-ųjų pavasarį ketvertas kažkur įsigijo pistoletą, susimokė juo nušauti banko apsaugininką ir atrakinę saugyklą ištuštinti seifus.
Tačiau sutartą dieną R. Osipovui iš baimės ėmė drebėti rankos. Jis išmetė burnelę „dėl drąsos“, bet nuo vienos taurelės narsumo nepadaugėjo, todėl įsipylė antrą, po to – ir trečią. Kai pajuto, kad nervai atsileido, jo jau nebelaikė suglebusios kojos... Tad vakare atvažiavę sėbrai R. Osipovą rado nebeapverčiantį liežuvio ir supykę jo vos neprikūlė. Vis dėlto be R. Osipovo nebuvo nė ko svajoti atidaryti banko saugyklą, todėl gauja apiplėšimą atidėjo ir kiek pakoregavo savo planą.
Vieną 1995-ųjų liepos vakarą R. Osipovas su Jonu Buta į banką slapta įleido Justiną Butą. Tas, užsimaukšlinęs kaukę, pasislėpė patalpose. Nepastebėtas pratūnojęs iki vidurnakčio, Justinas staiga šoko ant tą naktį budinčio banko apsaugos darbuotojo Gintaro B. ir pamėgino jį pasmaugti. Vyrai susigrūmė, tačiau nugalėjo... mažesnio ūgio, bet jaunesnis Gintaras.
Nuplėšęs užpuoliko kaukę, sargybinis sutriko pažinęs savo bendradarbio Jono Butos brolį Justiną, kurį ne kartą buvo matęs banke pas brolį. Keista, tačiau Justinas sugebėjo Gintaro B. išprašyti, kad jis niekam nepasakotų apie užpuolimą. Manoma, jog už tai buvo pažadėti nemenki pinigai, tik vietoj jų Gintaras B. vėliau sulaukė teismo nuosprendžio už nusikaltimo slėpimą.
Pasiūlė užnuodyto alaus
Prisvilus dviem pirmiems blynams, ketvertas ėmė ruoštis lemiamam trečiajam bandymui. Plėšikai nutarė banką apiplėšti tą naktį, kai budės pats lėčiausias iš banko apsaugos darbuotojų – 27 metų Linas Žukas. Jį nuspręsta įveikti klasta.
Netoli brolių Butų tėvų namų, pelkėse už Kuršėnų (Šiaulių r.), nusikaltėliai iš anksto iškasė duobę. 1995-ųjų rugsėjo 19-osios vakare sutemus ketvertas atvažiavo prie banko. Kol F. Zagreckas su Justinu Buta laukė už kampo, R. Osipovas su Jonu Buta pasibeldė į banko duris. Pažinęs bendradarbius, L. Žukas, pažeisdamas instrukcijas, juos įsileido. Antrą kartą L. Žukas taisykles pažeidė, kai neatsisakė gurkštelėti jam pasiūlyto alaus. Tarnybos taisyklių nepaisymas bei nežinojimas, kad alus užnuodytas, L. Žukui kainavo gyvybę.
Kai sargybinis prarado sąmonę, R. Osipovas su Jonu įleido Justiną Butą ir F. Zagrecką. Mėgusio girtis karo įgūdžiais Afganistane F. Zagrecko ryžtas akimirksniu išgaravo – jis pareiškė negalįs pribaigti gulinčio žmogaus. Išbalęs Jonas irgi atšlijo į kampą, o R. Osipovui iš baimės ėmė tirtėti ne tik rankos, bet ir kojos. Matydamas, kad jo sėbrai – ištižę, Justinas be sąmonės gulinčiam apsaugininkui L. Žukui ant kaklo užmetė ir užveržė virvę...
Sugauti per 13 parų
Nužudę sargybinį, banditai pasidirbtais raktais, žinodami spynų kodus, be vargo atrakino banko saugyklą. Tiesa, planuotų kelių milijonų nerado, bet grobis buvo nemenkas – apie 940 000 litų. Pabėgdami banko automobiliu, nusikaltėliai išsivežė L. Žuko kūną bei jo tarnybinį ginklą – šautuvą.
Apiplėšimas pastebėtas tik rytą bankininkams atėjus į darbą. Pagal tai, kad banko durys ir saugyklos spynos buvo atrakintos, o ne išlaužtos, kriminalistai iš karto iškėlė teisingą versiją, kad banko plėšikai turėjo ryšių su jo darbuotojais, o gal tai net patys banko tarnautojai.
Policininkai surinko žinias apie visus banke dirbančius ar dirbusius asmenis ir, nustatę potencialius įtariamuosius, ėmė juos sekti.
Tąsyk Šiaulių kriminalistai dirbo puikiai – greičiau negu po savaitės jie jau žinojo, kas prikišęs nagus prie to nusikaltimo, tik dar apie savaitę neskubėjo nusikaltėlių suimti. Juos stebint dar apie savaitę, pavyko gauti daugiau žinių, kur paslėpti pinigai ir įkalčiai.
Banko apiplėšimas atskleistas per 13 dienų. Surasta didžioji dalis pagrobtų pinigų, šautuvas. Pelkyne atkastas ir nužudytojo L. Žuko kūnas.
Žudikas gyvena viltimi
Po metų visas ketvertas banditų stojo prieš Šiaulių apygardos teismą. Nuosprendis buvo skaitomas sausakimšoje salėje. Justinas Buta nuteistas mirties bausme, trys jo sėbrai – kalėti po 15 metų. Tai išgirdusi, raudodama susmuko nukaršusi brolių Justino bei Jono motina. Ašaroti ji nesiliovė teisėjui paskelbus, kad Justinui Butai išimtinė mirties bausmė pakeičiama kalėjimu iki gyvos galvos.
Atsėdėję maždaug po pusę skirtos bausmės, R. Osipovas ir Jonas Buta buvo paleisti. F. Zagreckas paleistas truputį vėliau, nes kalėdamas ne kartą buvo pažeidęs kolonijos taisykles.
Justinas Buta kalėjime elgiasi ramiai. Priešingai, nei daugelis jo likimo brolių, jis pripažįsta padaręs nusikaltimą ir atgailauja. Prieš kelerius metus pasikvietęs laidą „Atleisk“, per žurnalistus L. Žuko motinai Justinas Buta nusiuntė atsiprašymo žodžius bei puokštę, tik susigraudinusi moteris atsisakė priimti žudiko rožes.
Kartu su keturiais kitais kalinčiais iki mirties kaliniais Lukiškių kalėjime Justinas Buta neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijo socialinio darbuotojo, pasiruošusio dirbti su kaliniais, specialybę. Jau 16 metų jis gyvena viltimi, kad Lietuvos prezidentas kada nors patenkins jo malonės prašymą...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kitas pasakojimas – apie labai užsispyrusį nusikaltėlį Artūrą Kibildį, kuris į Šiaulių nusikalstamo pasaulio lyderio sostą bandė atsisėsti „su trenksmu“. Tik, organizavęs seriją sprogimų prie policijos ir mokesčių inspekcijos, atsisėdo į kalėjimą 19 metų, buvo susargdintas vėžiu ir netrukus mirė.
Sigitas STASAITIS
