Savaitės žmogus - dvylika vaikų išauginusi radviliškietė Jadvyga Mižutavičienė. Jeigu šiandien vėl būtų jauna, mama didvyrė net neabejodama ryžtųsi turėti tokią pat gausią, o gal net ir dar gausesnę šeimą.
Praėjusį pirmadienį prezidentui Valdui Adamkui teikiant ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalius motinoms, pagimdžiusioms, išauginusioms ir gerai išauklėjusioms ne mažiau kaip septynis vaikus, iš visų Prezidentūros salę papuošusių mamų buvo sunku išsirinkti tą, kuri papuoštų „Respublikos“ puslapius artėjančios Motinos dienos proga.
Lova - šienas ant aslos
„Visų vaikų vardus galiu pasakyti labai lengvai, neužsikirsdama“, - paprastumu ir šviesiu protu patraukė iš Grinkiškio seniūnijos (Radviliškio r.) atvykusi Jadvyga Mižutavičienė.
Kitais metais aštuoniasdešimtmetį švęsianti ši žavi moteris išties pagimdė dvylika vaikučių, tačiau vienas, deja, neišgyveno. Šiame pasaulyje jau nebėra ir pirmagimio Vytauto, žuvusio per avariją.
„Nors dviejų vaikų jau nebeturiu, ačiū Dievui, kad dešimtį užauginome dorais ir jau savarankiškais žmonėmis“, - sakė prieš dešimtmetį našle tapusi J.Mižutavičienė.
Jaunoji pora bendrą gyvenimą pradėjo Raseinių rajone, atokiame, prie miškų prisispaudusiame kaimelyje. Mažuose senelio namuose tilpo net dvi šeimos - aštuoni žmonės. Lovą jaunavedžiams ir pasipylusiems vaikams atstojo kiekvieną vakarą tiesiai ant aslos klojamas šienas.
Norėjo keturių atžalų
J.Mižutavičienė sakė, kad skaičiuoti vaikus labai lengva - kiekvienais metais nuo 1951-ųjų gimė po vieną. Pirmieji pasaulį išvydo net penki berniukai, tačiau tėvai svajojo ir apie dukrelę. Bet ir šeštas, ir septintas gimė sūnūs. Tik aštunta, devinta, dešimta ir vienuolikta atžalos jau buvo mergaitės - irgi viena po kitos, tarsi susitarusios.
Tarp dabar vyriausio ir jauniausio ponios Jadvygos vaikų - brolių Juozo ir Romo - tik septyniolikos metų skirtumas.
„Kiek vaikų mes su vyru planavome? Nė vieno, nors manėme, kad trys, na, gal keturi ir turėtų būti, - juokėsi ponia Jadvyga. - Tačiau kai prasidėjo, tai vieną po kito ir gimdžiau.
Man niekada nebuvo sunku, kad susilaukiau tiek vaikų, ir tikrai nepritariu dabar tiems jauniems tėvams, kurie skundžiasi, kad ir vieną vaiką sunku auginti, išlaikyti. Svarbu, kad tik jie gimtų sveiki, o visa kita klostysis savaime. Žinoma, gal pasitaikė, kad kartais vaikams pritrūkdavo šiek tiek maisto, tačiau visi gražiai juk užaugo“.
Vienam po kito pradėjus gimti mažyliams, tėvai nusprendė išsikelti iš gana atokaus Raseinių užkampio į Radviliškio rajoną, Grinkiškį, ten tikėjosi daug geresnių sąlygų gausiai šeimynai ir iš tiesų tokias rado.
„Raseiniuose mums tikrai buvo labai prastos sąlygos, nes aš, pavyzdžiui, į aštuonmetę mokyklą kasdien eidavau šešis, o į vidurinę - šešiolika kilometrų, - „Respublikai“ pasakojo dabar jau vyriausias sūnus Juozas Mižutavičius - Joniškio ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas. - Siekdami, kad mes, visi vaikai, galėtume mokytis vidurinėje mokykloje, tėvai išvažiavo į naują vietą - Grinkiškį“.
Šeimą gelbėjo išradingumas
J.Mižutavičienės sūnus Juozas prisimena, kad tėvas visada labai daug dirbo, o mama, taip pat pasižymėjusi darbštumu, puikiais kulinariniais sugebėjimais, buvo ir itin išradinga. Tai šeimai padėjo išgyventi pačiais gūdžiausiais pokario metais.
„Kaip šiandien prisimenu tuos sovietinius metus, kai fermose kiaules šerdavo šaldyta žuvimi, - pasakojo J.Mižutavičius. - Tas žuvis užversdavo sniegu, ledo luitais ir užpildavo durpėmis. Taip žuvys išsilaikydavo nesugedusios ištisus metus. Kartais, kai namuose visai nebūdavo valgyti, mama tyliai parnešdavo kelias žuvis. Neįsivaizduojate, kaip skanu būdavo, dabar tokios menkės niekur negausi“.
Išgirdusi šią istoriją J.Mižutavičienė nesutriko ir tik smagiai nusikvatojo - moteris leido suprasti, kad bet kuri mama dėl savo vaikų padarys bet ką. Juo labiau kad kolūkio kiaulės dėl kelių menkių tikrai nesulysdavo.
„Jeigu šiandien mano dienos grįžtų atgal ir vėl būčiau jauna, pasielgčiau lygiai taip pat - gal ir dar daugiau vaikučių turėčiau, - šypsojosi ponia Jadvyga. - Visiems jauniems Lietuvos žmonėms tenoriu palinkėti, kad jie nebijotų ir augintų kuo daugiau vaikų. Suprantu, gal iš pradžių ir sunku bus, tačiau kokia laimė senatvėje nuolat skaičiuoti anūkus“.
„Kartais mes, vaikai, ir pykdavome ant mamos, nes, žiūrėk, parvažiuoji iš mokyklos, o lopšyje jau naujas broliukas ar sesutė supasi, - juokėsi J.Mižutavičius. Kartais net nesuprasdavome, iš kur jie randasi, nes mama visada dirbdavo iki pat gimdymo, niekada nėra turėjusi motinystės atostogų. Be to, beveik visi mes ir gimėme namuose“.
Plačiai pasklido po šalį
J.Mižutavičienė sakė, kad auginti gausią šeimyną nebuvo lengva ne tik dėl to, kad ji didėjo pokariu. Vaikai kartais ir pasipešdavo, bet kartu vienas kitą ir saugodavo, prižiūrėdavo. Vos paaugę pirmieji berniukai noriai imdavosi tėvų vaidmens ir prižiūrėdavo mažąsias sesutes. Arba, vos parlėkę iš mokyklos, kartu su mama skubėdavo karvių melžti.
„Matyt, nė vienas vaikas pasaulyje neišaugo nepabartas, tad ir mums su vyru kartais tekdavo kokį stipresnį žodelį pasakyti, o retkarčiais ir truputį į kailį duoti, - prisimena J.Mižutavičienė. - Tačiau reikia suprasti, kad vaikas visada lieka vaiku, tad vien barimu nieko nepasieksi. Galbūt todėl mano vaikai ir augo visi būdami labai draugiški, paslaugūs ir pareigingi“.
„Žiūrint, kas kartais vysta šiuolaikinėse šeimose, mūsų tėvai sugyveno labai darniai, - sakė ponas Juozas. - Nors mūsų, vaikų, augo toks didelis būrys, mama su tėte po visų darbų ir namų ruošos dar spėdavo ir į svečius, pas gimines nulėkti. Net stebina, kaip jie sugebėdavo taip suktis. Tiesa, tėvai niekada nematė prabangos, egzotiškų kelionių, tačiau ir mus įpratino ne tik dirbti, bet ir būti kuklius“.
Dvylika vaikų pagimdžiusiai J.Mižutavičienei šiandien jau sunkoka prisiminti visų anūkų, kurių vaikai dovanojo net dvidešimt keturis, ir penkių proanūkių vardus. Tačiau mamos didvyrės atžalos savo šeimomis turbūt negalės lygiuotis į savo tėvus. Daugiausiai - keturis vaikus - augina ponios Jadvygos sūnus Vaclovas.
Per didžiąsias šeimos šventes kviesti draugų ar pažįstamų nė netenka - gausi giminė vos telpa mamos namuose. Jie susibėga iš visos šalies - vieni gyvena Grinkiškyje, kiti Kaune, Joniškyje, Panevėžyje, Ariogaloje.
Sovietiniais metais J.Mižutavičienė nuolat būdavo apdovanojama įvairiais medaliais ir ordinais, tačiau didžiausias jos motinystės įvertinimas buvo SSRS tik išskirtiniais atvejais suteikiama Aukso žvaigždė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmąjį apdovanojimą radviliškietė atsiėmė tik šią savaitę.
Julius Girdvainis
