„Niekas, net didžiausias oponentas, nėra išsakęs nei vienos aiškesnės ar labiau suvokiamos pastabos dėl Kęstučio Budrio tinkamumo atlikti savo darbą“, – interviu Eltai sakė F. Jansonas.
Patarėjas pažymi – svarbiausia, kad prezidentui Gitanui Nausėdai su naująja Vyriausybe sektųsi spręsti Lietuvai svarbias problemas. Todėl, leidžia suprasti F. Jansonas, būtų gerai, jei pradėjus darbą naujajam Ministrų kabinetui Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) santykiai taisytųsi.
„Užsienio reikalų ministerija atšalinėjo nuo prezidento ketverius metus. Ar iš to buvo kokia nors nauda Lietuvai? Man sudėtinga pasakyti. (...) Tai šiuo atveju aš manau, kad, nepaisant globalaus atšilimo teorijos, vieningas darbas Lietuvos labui užsienio politikos srityje yra kur kas geriau negu dirbtinis atšalimas“, – teigė patarėjas.
Tuo metu kalbėdamas apie socialdemokratų sutelktą valdančiąją daugumą, F. Jansonas pripažino – būtent dėl galimų rizikų valstybės reputacijai Prezidentūra skiria didesnį dėmesį „Nemuno aušros“ siūlomiems kandidatams į ministrus.
„Niekam nėra nei nuostabos, nei paslapties, kad užsienio partneriams kelia nemažai klausimų tai, jog koalicijoje yra partija, kurios lyderis turi problemų dėl savo pasisakymų. Šiuo atveju prezidentas ir Prezidentūra rodo tam tikrą požiūrį, kaip mes matome koaliciją“, – sakė jis, nesutikdamas su nuomone, kad pats prezidentas galėjo užkirsti kelią Remigijaus Žemaitaičio dalyvavimui valdančiojoje koalicijoje.
Pavyzdžiui, sako F. Jansonas, šalies vadovo pasyvumą šiuo klausimu akcentavusi Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pati galėjo imtis iniciatyvos, jog „aušriečiai“ liktų Seimo mažumoje.
„Savo dalyvavimu, savo požiūriu į mokesčius, savo požiūriu į politiką, tiesiog savo buvimu. Bet būtų pasirinktas saugesnis variantas. Tad nevertėtų rodyti pirštais į žmones, jei pats savo darbo nepadarei“, – teigė F. Jansonas.
Pone Jansonai, kaip sekasi statyti naują Vyriausybę? Ar jau yra tų lauktų geresnių įspūdžių, ar jie šviesesni negu buvo prieš ketverius metus – 2020-aisiais, statant dešiniųjų Vyriausybę?
Statybose visada yra tas periodas, kai tu ateitį įsivaizduoji šviesią, gražią ir gerą. Kiekvienas, kas statė namus, žino, kad namų planai dažnai atrodo gražiai, o jau kaip pavyksta, taip pavyksta. Atsakant į jūsų klausimą, vertinti yra gerokai per anksti. Vyksta procesas. Statybų procesas niekada nebūna labai sklandus. Kas namie turėjo statybas, žino, kad arba bus lėčiau negu planavai, arba kainuos brangiau negu planavai, arba kažkas vis tiek nepasiseks. Tai standartinis procesas – standartinis darbas.
Prezidentūra rinkiminės kampanijos metu išsakė nemažai lūkesčių – kad centro kairei atėjus į valdžią bus paprasčiau, šiek tiek sklandžiau, konstruktyviau. Ar galima jau dabartinėje fazėje sakyti, kad lūkestis išsipildė?
Prezidentas yra susitikęs su dalimi kandidatų į ministrus, tai kiekvienam jų prezidentas išsako lūkesčius, kaip norėtų matyti ir kaip mato valstybės vystymąsi į priekį. Ir šiuo atveju tikrai nėra kažkokios taisyklės, kur visi turėtų būtinai sutikti. Vieni ministrai mato labai panašiai, kiti mato panašiai, treti – galbūt su išlygomis. Bet kokiu atveju suprantame, kad iki šiol mąstome viena kryptimi, ir tai suteikia tam tikrų vilčių. Bet, vėlgi, čia yra tik darbo atrankos pokalbiai, kuriuose atrenkamieji į darbą gali pasisakyti ne visai taip, kaip iš esmės galvoja.
Ar jau ryškėja kadrai į ministerijas, kurie nepraslys pro Prezidentūros filtro tinklelį?
Turėjome susitikimus su dalimi kandidatų. Vertinant kiekvieną atskirai, jeigu bus kažkokios pastabos, prezidentas, be abejo, pirmiausia jas išsakys ministrui pirmininkui. Ministras pirmininkas yra atsakingas už visą Vyriausybės kabinetą, tai yra jo komanda ir jo atsakomybė. Tai jeigu prezidentas turės pastabų, jis jas išsakys, bet kol kas buvome susitikę tik su puse kandidatų, todėl kokias nors išvadas daryti yra be galo anksti.
Tarp kandidatų į ministrus yra atsiradusi jūsų kolegos Prezidentūroje Kęstučio Budrio pavardė. Tai naujas precedentas. Aš nepamenu, kad kažkurioje Vyriausybėje būtų pretendentas į ministrus iš Prezidentūros.
Tai reiškia, kad ankstesnės Prezidentūros neturėjo tokių gerų kandidatų.
Visgi, ar tokia situacija, kalbant apie Lietuvos politinį diskursą, jūsų požiūriu, nėra precedentas?
Lietuvos Konstitucija yra tokia, kokia yra. Pagal Konstitucinio Teismo apibrėžimą, ir Vyriausybė, ir prezidentas tam tikra apimtimi yra vykdomosios valdžios atstovai. Tad šiuo atveju šis santykis yra ganėtinai specifinis ir daugelyje kitų valstybių turbūt jo tokio nėra. Ta pati Konstitucija labai aiškiai apibrėžia prezidento pagrindines atsakomybes – viena iš jų yra užsienio politika. Taigi, ta dėlionė, kai iš vienos pusės tu esi vykdomosios valdžios dalis, iš kitos pusės – atsakingas už užsienio politiką, tam tikra prasme leidžia plačiau rinktis galimus kandidatus ir rinktis iš tų žmonių, kurie yra visame politiniame spektre – įskaitant Prezidentūrą.
Bet problema yra... Aš suprantu aspektą, kurį nubrėžėte, akcentuojant prezidento konstitucines priedermes ir prerogatyvas, viskas čia yra gerai. Tačiau klausimas yra kitas – akivaizdu, jog šią kandidatūrą ne premjeras pasiūlė, o prezidentas.
Prezidentas, matyt, galėjo pasiūlyti net ne vieną savo patarėją į tą postą ir premjeras galėjo pasiūlyti kitų variantų. Sulygta yra taip, kaip sulygta. Pasiūlymas yra toks, koks yra. Na, kas mus iš tiesų džiugina, kad niekas, net didžiausias oponentas, nėra išsakęs nei vienos aiškesnės ar labiau suvokiamos pastabos dėl Kęstučio Budrio tinkamumo atlikti savo darbą.
O kas yra prezidento ir Prezidentūros didžiausias oponentas?
Šiuo atveju tai nėra Prezidentūros oponentai. Tai būtų Vyriausybės ir valdančiosios daugumos oponentai. Ir šiuo klausimu nė viena iš opozicinių partijų dėl Kęstučio Budrio kandidatūros pastabų neturėjo. Tai reiškia, kad tai yra šiai akimirkai turbūt vienas iš geriausių kandidatų, nes dėl jo sutarė ir prezidentas, ir premjeras, ir net opozicija.
Kalbėdamas apie K. Budrio kandidatūrą jūs minėjote „suneštinio baliaus“ metaforą. Taigi, „suneštiniame baliuje“ K. Budrio kandidatūrą pateikė prezidentas, premjeras sutinka ir procesas juda toliau. Bet ar kalbant apie pačią konstitucinę sąrangą, apie valdžių atskyrimo principus, nematote tam tikrų galimų projektuojamų nesklandumų, disbalanso momentų? Štai Prezidentūra, kuri tarsi turėtų galbūt būti šiek tiek aukščiau virš viso šito proceso, tampa tarsi Vyriausybės akcininku, integruojant į ją savo žmogų.
Pradėkime nuo pirmosios klausimo dalies. Aš niekada nesakiau, kad prezidentas į tą „suneštinį balių“ atnešė bent vieną savo patarėją ar jį atneš.
Bet jeigu į balių ateina šakočių kepėjas ir baliuje yra ant stalo šakotis, tai akivaizdu, kad šakotį atnešė šakočių kepėjas.
Akivaizdu, kad galėjo nupirkti ar atsinešti bet kas kitas. Tai vienas kitam nei kiek neprieštarauja ir šiuo atveju visos kandidatūros, kurios bus patvirtintos, yra aptartos premjero ir prezidento.
Dėl to, ar prezidentas tampa Vyriausybės akcininku – pagal Konstituciją, grįžkime prie jos, prezidentas yra pirmiausia atsakingas už užsienio politiką ir nacionalinį saugumą. Šiai akimirkai – niekas turbūt nesiginčysime – tai yra svarbiausios Lietuvos problemos ir didžiausi iššūkiai, kurie mūsų laukia artimiausius ketverius metus. Vėlgi, koalicija yra tokia, kokia yra. Pasaulio požiūris į ją yra toks, koks yra. Ir problemas, kurios yra, spręsti reikia. Ir reikia tai daryti ne dėl vienos ar kitos valdžios institucijos, bet dėl Lietuvos.
Tai Konstitucijos tėvų programuoto valdžių tarpusavio balansavimo tam tikras eliminavimas ties užsienio politikos baru nebus problema?
Vėlgi, visi Konstitucijos tėvai, manau, labiausiai balansavo vykdomąją, teisėkūros ir teisminę valdžias. Ne mes parašėme Konstituciją. Kadangi pagal Konstituciją prezidentas yra viena koja čia, kita – ten, o ranka dar trečioje pusėje, tai yra kaip yra.
Kaip atrodys pono K. Budrio, kaip kandidato į ministrus, vertinimas. Juk iš esmės jis ir prezidentas gyvena tame pačiame name. Prezidentas lyg ir minėjo, kad po padidinamuoju stiklu tai darys. Ar iš tikrųjų yra dar ką vertinti?
Be abejo, kiekvieną žmogų reikia vertinti ir niekas – kad ir kur bedirbtų, kas jis bebūtų – neturi kažkokios indulgencijos, kad tu jau iš karto esi geresnis negu kiti. Prezidentas ruošiasi vertinti visą Vyriausybės sąstatą in corpore. Ten, kur bus kažkokių problemų, galbūt pasakys premjerui iš anksto. Ir šiuo atveju nei vienas ministras, koks jis bebūtų, neturi kažkokių išskirtinumų, kad mes jo nevertinsime kitaip.
Šioje diskusijoje apie K. Budrį išryškėjo debatas dėl prezidento pasiūlytos atšalimo sąvokos. Vyko diskusija, ką iš tikrųjų indikuoja atšalimo teorija. Prezidentas ją šiek tiek tikslino, kad atšalti turi tas žmogus, kuris iš politikos pereina į diplomatinį darbą. Nėra čia tokio verbalinio fokuso?
Su kuo? Su kuo mes diskutuojam? Su kuo jūs man siūlote diskutuoti apie atšalimo teoriją? Globalinio atšilimo ar atšalimo? Vienintelis žmogus, kurį aš girdėjau, kuris iškėlė tą globalinio atšalimo teoriją, buvo buvusi Seimo pirmininkė. Po pono Šedbaro istorijos, matyt, neturėtume labai giliai diskutuoti, kas yra atšilimas, kas yra atšalimas, nes tai būtų labai nesąžininga. Tai yra absoliučiai skirtingi dalykai, kuriuos dabar kažkodėl bandoma sudėti ant vieno laiptelio.
Galbūt bandoma iš esmės kelti klausimą, apie kurį mes prieš tai kalbėjome – valdžių atskyrimas. Galbūt tie patys politiniai oponentai ar kompanionai matytų prasmę K. Budriui atšalti nuo prezidento suteiktos šilumos, nes ne vienus metus K. Budrys dirba Prezidentūroje. Ir dabar, suprask, tu pereini į Vyriausybės lygį, bet esi kartu ir Prezidentūros žmogus...
Žiūrėkit, Užsienio reikalų ministerija atšalinėjo nuo prezidento ketverius metus. Ar iš to buvo kokia nors nauda Lietuvai? Man sudėtinga pasakyti. Geriausiai įvertintų tie, kurie dalyvavo atšalimo ir atšilimo klimatologiniame procese. Aš manau, kad, nepaisant globalaus atšilimo teorijos, vieningas darbas Lietuvos labui užsienio politikos srityje yra kur kas geriau negu dirbtinis atšalimas.
Žodžiu, su naujuoju Lietuvos diplomatijos vadovu, Prezidentūra tuo yra įsitikinusi, bus geriau negu buvo pastaruosius ketverius metus?
Būtų sudėtinga įsivaizduoti blogiau.
Pakalbėkime kita, platesne tema apie formuojamą Vyriausybę. Vyksta totalizatorius – ar bus suformuota ji pilna, ar nepilna. Kokia jūsų nuojauta? Ar pavyks pateikti iki švenčių Lietuvos gyventojams pilną sąstatą?
Jeigu vyksta totalizatorius, aš tikrai jame negaliu dalyvauti kaip tam tikras proceso dalyvis. Šiuo atveju, tikrai nespėliosiu. Manau, kad nei viena pusė nėra suinteresuota tuo, kad Vyriausybė būtų patvirtinta nepilnos sudėties. Jeigu to nebus įmanoma išvengti – bus taip, kaip bus. Manau, kad ir partijų, ir koalicijos, ir prezidento siekis yra suformuoti visą Vyriausybę ir pradėti darbą kaip galima greičiau ir kaip galima sėkmingiau.
Mes jau girdime „Nemuno aušros“ gryninamas pavardes, jau žinome, kas yra teikiamas į teisingumo ministrus, viešojoje erdvėje aptarinėjami kandidatai į aplinkos ministrus, į žemės ūkio ministrus. Ar šios pavardės didina tikimybę, kad Vyriausybė bus suformuota pilna ir „Nemuno aušra“ praeis Prezidentūros iškeltą kartelę?
Būtų neteisinga, jeigu mes į vieną gretą sustatytume tuos, kurie yra pateikti, ir tuos, kurių pavardės yra linksniuojamos žiniasklaidoje. Kaip prezidentas sakė, mes neaptarinėsime žmonių, kurie yra linksniuojami, nes tai yra beprasmiška. Šiandien linksniuoji vieną, rytoj asmenuos kitą, kažkada ką nors gramatiškai darys su trečiu. Mes stengsimės pasikalbėti ir išsakyti savo lūkesčius, pastabas ir išklausyti ministrų planus bei idėjas maksimaliai greitai. Kaip ten bus su likusiais ministrais – matysime. Vėlgi, nėra taip, kad kažkas dirbtinai lėtintų procesą, bet tikrai niekas dirbtinai ir nespartins jo vien dėl to, kad baigiasi kažkoks dienų limitas ar dar kažkas.
Prezidentas paties proceso formuojant Vyriausybę pradžioje tarsi suabejojo, kad „Nemuno aušrai“ pavyks atrasti žmonių, kurie norėtų tapatintis su partija. Mes turime vieną jau Prezidentūroje atsidūrusią pavardę – Gintautą Bartkų, dvi minimas pavardes viešojoje erdvėje: poną Igną Hofmaną ir poną Sigitą Podėną. Ar galima sakyti, kad šiek tiek per stipriai būgštavo prezidentas?
Vėlgi, Lietuvos politinėje istorijoje esame matę ne vieną atvejį, kai blogos partijos siūlo gerus ministrus ir geros partijos siūlo blogus ministrus. Tai tikriausiai vertinsime ne pagal tai, kieno kvotoje yra koks ministras, o kiek jis yra pasiryžęs ir pajėgus padaryti tam tikrą pokytį ar suvaldyti situaciją... O kalbėti apie tai, ar sunkiai, ar lengvai sekėsi – čia turbūt ponas Žemaitaitis ir „Nemuno aušros“ partija turėtų atsakyti, ar čia buvo lengvas procesas, ar sudėtingas.
Ponas G. Bartkus, kandidatas į teisingumo ministrus, jau yra dirbęs Vyriausybėje daugiau nei prieš 20 metų – Rolando Pakso kabinete. Ar tai yra labiau pliusas ar minusas?
Bet kokia patirtis yra pliusas. Ką reiškia Rolando Pakso Vyriausybė? Kokia partija tada formavo kabinetą? Greičiausiai formavo konservatoriai. Jis buvo konservatorių ministras. Pono Žemaitaičio reikia klausti, ar čia pliusas ar minusas.
Didesnis dėmesys „Nemuno aušros“ deleguojamiems ministrams. Kas tai yra? Tai reputacijos atstatymo klausimas?
Tai nėra kažkoks padidintas dėmesys. Kalba eina apie tai, kad buvo prezidento išsakyti pirminiai reikalavimai kandidatams, kuo jie neturėtų būti. Mes tikimės, kad mums nereikės kalbėti, ar jis „Nemuno aušros“ narys, ar jis dalyvavo rinkimuose. Jei bus profesionalas, kuris sutinka dirbti Vyriausybėje, mes jį ir vertinsime kaip profesionalą. Yra pirminės atrankos, kurių kitoms partijoms prezidentas netaiko. Kai jas praeis kandidatai, tada kalbėsime apie juos kaip apie profesionalus.
Bet pats papildomas kriterijus „Nemuno aušros“ kandidatams – jis susijęs pirmiausia su reputacija?
Pirmiausiai jis susijęs su valstybės reputacija. Niekam nėra nei nuostabos, nei paslapties, kad užsienio partneriams kelia nemažai klausimų tai, jog koalicijoje yra partija, kurios lyderis turi problemų dėl savo pasisakymų. Šiuo atveju prezidentas ir Prezidentūra rodo tam tikrą požiūrį, kaip mes matome koaliciją. Kadangi prezidentas negali veikti to, kaip susidarys koalicija ir kas su kuo susitars Seime, vienintelis dalykas, kurį prezidentas įtakoja – tai Vyriausybės sudarymas. Čia turime savo poziciją.
Žvelgiant į dabartinę situaciją, ar neįtikina jūsų komentarai, kad prezidentas galėjo aktyviau sudalyvauti koalicijos formavime ir aiškiau pasisakyti dėl „Nemuno aušros“? Gal nebūtų prisireikę spręsti dabartinių problemų. Regis, buvusi Seimo pirmininkė sakė, kad prezidento veiksmai buvo pavėluoti.
Jeigu buvusi Seimo pirmininkė ir jos partija būtų norėjusi aktyviai sudalyvauti šiame procese, jie turėjo tikrai puikią galimybę. Visi žino, kad liberalai buvo vieni iš kviečiamųjų į galimą naują koaliciją.
Sakote, kad Liberalų sąjūdis galėjo savo dalyvavimu išstumti „Nemuno aušrą“?
Savo dalyvavimu, savo požiūriu į mokesčius, savo požiūriu į politiką, tiesiog savo buvimu. Bet būtų pasirinktas saugesnis variantas. Tad nevertėtų rodyti pirštais į žmones, jei pats savo darbo nepadarei.
Pabaigoje pakalbėkime apie ponią Viliją Blinkevičiūte. Viename interviu prezidentas tarsi pripažino, kad socialdemokratų pirmininkė žadėjusi eiti į premjerus, pamelavo, sulaužė pažadą.
Nemanau, kad tokie žodžiai buvo naudojami.
Regis, prezidentas sakė, kad V. Blinkevičiūtė netesėjo pažado rinkėjams. Socdemų pirmininkė ne kartą klausiama, ar bus premjere, dažnai atsakydavo, kad bet kokiu atveju dalyvaus su prezidentu formuojant Vyriausybę. Be to, kad šie jos atsakymai buvo verbalinis iliuzionizmas, vengiant aiškiai pasisakyti dėl premjerės pareigų, visgi, ar V. Blinkevičiūtė dalyvavo formuojant Vyriausybę?
Mano žiniomis, taip.
Kaip tai pasireiškė? Kontaktavo su prezidentu dėl konkrečių teikiamų ministrų?
Šiuo konkrečiu atveju galiu pasakyti, kad ji dalyvavo formuojant Vyriausybę.
Kitaip tariant, dabartinis sąstatas, kuris pateiktas prezidentui, yra aptariamas ne tik su Gintautu Palucku, kuris pas jus penktadienį ateis, bet ir su LSDP pirmininke?
Pirminis sąstatas buvo aptartas su visa valdančiąja dauguma. Visi virsmai, pasikeitimai yra aptariami su premjeru. bet kol premjeras nebuvo patvirtintas – procese dalyvavo visa partija.
