Šie metai paskelbti nacionaliniais muziejų metais, tačiau daugelis Lietuvos čiabuvių ir turistų apie kai kurių šį statusą turinčių įstaigų turinį arba egzistavimą žino ypač mažai. Ypač tada, kai tai nėra dideli rūmai, kurių brangių rekonstrukcijų kaspinėlius prieš kameras karpo ministrai ir turtingi šlovės ieškotojai.
Paprastas namukas
„Žinote, kur esate. Kokiuose namuose. Šie namai unikalūs tuo, kad juose išsaugoti bent jau du autentiški kambariai su viskuo, pradedant nuo autentiško 1933 metų linoleumo, ką vargu ar dar kur kitur pamindysite – nežinau, kur jis dar išlikęs,“- pradeda skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinio muziejaus atstovė Rasa Ruibienė.
Tas pats ir su baldais, pianinu, žalvariniais karnizais bei netgi užuolaidų laikikliais, siekiančiais „smetoninius“ laikus. Kaune, Pelėdų kalne, mediniame garsiojo skulptoriaus name (pagal šių dienų privačių statybų tradicijas gal reikėtų kukliai sakyti „namelyje“) su terasa ir galimybe mėgautis nuostabia miesto panorama įsikūręs muziejus saugo vieno žmogaus ir jo šeimos istoriją. Pastaroji savitai įsipina į sudėtingą ir dramatišką Lietuvos valstybės istorijos audinį. Tiek kultūriniais, tiek politiniais aspektais.
Muziejus įkurtas name, kuriame nuo 1928 iki pat mirties menininkas su šeima gyveno. Čia yra ir kambarys, kuriame daugiausiai rezidavo Anelė Zikarienė (Tūbelytė), aktyvi visuomenininkė, priklausiusi kelioms moterų draugijoms, ir iš visų pasaulio kampų surankioti bei sugrąžinti skulptoriaus darbai. Yra ir dirbtuvės. Aprašinėti eksponatus arba pažodžiui perpasakoti nepaprastai įdomų R. Ruibienės pasakojimą nesinori ir nelabai yra prasmės – imkite ir užsukite bent „muziejų metais“. Mat šių eilučių autorius ir pats į minėtą muziejų pats pateko tik Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkės Gražinos Viktorijos Petrošienės sumanymo dėka – ten sušauktas žurnalistinių organizacijų aktyvo pasitarimas. Nei vienas iš jo dalyvių, net ir iš kauniečių tarpo, nepasigyrė, kad jau yra buvęs nelabai kuo išsiskiriančiame mediniame namelyje. Pro tokius muziejus dauguma arba praeina, arba neprisiruošia jų susirasti. O veltui.
O dabar tik keli iškalbingi dalykai. Tarsi politiniai, tarsi ne, iliustruojantys kaip keistai viskas persipynę mūsų šalies istorijoje.
Ties tremties riba
„Turbūt pažįstate šitą senjorą?“- merkdama akį klausia R. Ruibienė. „Senjoras“, kuris nuotraukoje puikuojasi kartu su Alyte Zikaraite (menininko dukra) – ne kas kitas, kaip buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas, vėliau buvęs nepriklausomos Lietuvos prezidentu ir premjeru. Po J. Zikaro mirties, per patį pokario košmarą, sunkiai besiverčiančios A. Zikarienė su dukra nuomojo kambarius. Būtent čia nuo 1951 m. iki 1956 m., kai abu Brazauskai (Algirdas Mykolas ir Gerardas) mokėsi Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijų universitetas), jie ir nuomojosi būstą.
A. Zikaraitė, gimusi vasario 20 dieną, tačiau iš principo švęsdavo vasario 16-ąją. R. Ruibienė perpasakoja menininko dukters žodžius, kad vėliau triraidžiu AMB išgarsėsiantis politikas iš namų dėl to nebėgdavęs ir pirmas ateidavęs šokti bei dainuoti.
„Buvo jaunas ir stiprus, vis sportuodavo po langais – mašinos ašį kilnodavo, nes nebuvo specialių sportinių kilnojimo dalykų. O A. Zikaraitė su draugėmis stebėdavo jo mankštą pro langą,“ – pasakoja R. Ruibienė.
Dar prieš tai, kai A. M. Brazauskas, tada dar tik komjaunuolis, kilnojo mašinos ašį Zikarų namo kieme, ši šeima ne kartą buvo atsidūrusi ties represijų riba. Sūnūs – Vaidutis, Teisutis ir Vainutis buvo laikomi žuvusiais po to, kai artėjant frontui nacių okupantai išsivedė juos kasti apkasų, kur visą mobilizuotų vaikinų grupę subombarduoja sovietų aviacija. Įžygiavus „išvaduotojų“ armijai J. Zikarą ima kviestis saugumiečiai, teikdami, kad sūnūs nežuvo, o neva partizanauja miške ir grasindami ištremti žmoną bei dukterį, jei jis neišduosiąs, kur sūnūs slapstosi. Trečias iškvietimas į saugumą – 1944m. lapkričio 9 dieną – likus devynioms dienoms iki J. Zikaro gimtadienio – lemtingas. Iš ten sugrįžęs sumuštas menininkas šeimai praneša, kad žmoną ir dukterį kitądien ketinama išvežti, o vėliau nusinuodija morfijumi. Šeimos gydytojas atvykti negali dėl komendanto valandos. Kitądien J. Zikaras miršta ligoninėje, o namų šeimininke buvusi A. Zikarienė, likusi su moksleive dukterimi, priversta išpardavinėti daiktus, nuomoti kambarius, tačiau išvengia tremties, nes dalis prie sovietų „prisitaikiusių“ įtakingų asmenų nori parodyti, kad intelektualinis Lietuvos elitas naikinamas bent jau neištisai. Tiesa, studijuoti Kauno politechnikos institute A. Zikaraitė vėliau negalėjo – buvo pašalinta už tai, kad nuslėpė bajorišką kilmę.
Kai 1952 metais A. Zikarienę pasiekia laiškas iš Lenkijos, savo sovietinę karjerą pradedantis A. M. Brazauskas jau įsikūręs šiuose namuose. O laiške kitas laiškas – iš JAV. Bijodama būti sukompromituota A. Zikarienė nė nenori jo atplėšti, bet drąsesnė pasirodo josios dukra ir neveltui. Laiškas pasirodo esąs nuo Zikarų sūnų, kurie mintyse seniai apraudoti ir palaidoti. Jie, kaip paaiškėjo,išgyveno minėtą bombardavimą ir pasitraukė į Vakarus. Du iš jų atsidūrė Amerikoje, o Teisutis tapo žinomu skulptoriumi Australijoje.
Broliams, kurie teiraujasi jau mirusio tėvo, kaip šis gyvenąs Alytė atrašo, kad tėvas mirė, nes buvo kankinamas saugume. Laišką, tuo pačiu keliu – per Lenkiją – išsiunčia į JAV. Po kelių mėnesių atkeliauja laiškas jau su prierašu nuo vienos iš jos brolių žmonų. Girdi, į JAV atvykęs iš Australijos Teisutis ir visi trys broliai, kaltindami save dėl tėvo mirties, girtauja, neina į darbus ir neišlaiko šeimų. A. Zikaraitė broliams rašo, kad šie būtų vyrais, nes jai su mama yra sunkiau ir niekuo savęs nekaltintų. Būtent šio susirašinėjimo metu, kai apsiraminę broliai pažada finansinę paramą, sesei skiriama užduotis surinkti informaciją apie tėvą ir jo išdalintus, išdovanotus ar išparduotus darbus. Taip 1959 metų lapkričio 18 dieną atsidaro (slapta) pirmoji dabartinio muziejaus dalis. Apie tai sužinojusi sovietų (jau nebe stalininė) valdžia nutarė jį išnaudoti. Taip Zikarų namas tapo ta vieta, kur buvo vežiojamos užsieniečių delegacijos ir demonstruojamas rūpestis istoriniu paveldu, nors kai kurių eksponatų visgi rodyti nebuvo leista.
Valstybės lovys
Apie vieną muziejaus eksponatą visgi verta užsiminti atskirai. Pirmiausiai dėl to, kad jis labai dera ir prie šių dienų politinių aktualijų. „Prie valstybės lovio“ – taip vadinasi darbas (žiūrėkite nuotrauką), kurį J. Zikaras 1938 metais pristatė personalinėje savo parodoje. Parodoje, be jokios abejonės, apsilankė ir pats „tautos vadas" Antanas Smetona. Kaip ir dera vadovauti tautos žygiams ir net įsivaizdavimams linkusiam lyderiui, A. Smetona paprašė pakviesti patį idėjos ir darbo autorių, su kurio šeima visada smagiai bendravo nuo to laiko, kai J. Zikarui patikėta kurti litų ir centų monetų eskizus. Menininkas yra sukūręs ir paties šalies vadovo ir jo žmonos Sofijos bareljefus.
Iškviestas pasiaiškinti J. Zikaras prašo A.Smetonos nepykti ir tikina, kad dalis valdininkų tikrai elgiasi panašiai ir apvalgo darbo žmones. „Gerai, – sako A. Smetona, – tada atsakyk man, kuri uodegytė yra mano?“ – baigia pasakojimą R. Ruibienė. Klausimas – kas iš dabartinių valdžios personažų sugebėtų šiandien atpažinti savąją uodegytę, tebūnie retorinis.
Juozas Zikaras (Gimė 1881 m. lapkričio 18 d. Paliukuose, Pumpėnų valsčiuje. Mirė 1944 m. lapkričio 10 d. Kaune) – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius.Žymiausi J. Zikaro darbai: 1910 m. „Mąstytojas“ 1916 m., diplominis darbas „Motina“, 1919 m. šv. Petro ir Povilo skulptūros Paįstrio bažnyčioje, 1920 m. bareljefas„Ant vieškelio“, 1921 m., „Laisvė“ Kaune, 1925 m. visų nominalų lito ir centų monetų gipsiniai modeliai, 1926 m. Laisvės paminklo Panevėžio mieste projektas, eksponuojamas Panevėžio kraštotyros muziejuje, 1926 m. Kristaus Karaliaus skulptūra Panevėžio katedroje, šv. Aloyzo skulptūra Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje,1931 m. „Atlantai“ Panevėžio banke, 1931 m. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, antkapinis paminklas Rasų kapinėse 1939 m. „Knygnešys“, žymiausia monumentali dekoratyvinė skulptūra Karo muziejaus sodelyje.
