Iš snieguotojo Kijevo aš su džiaugsmu ir pagarba stebėjau revoliucijas Kaire ir Tunise. Egiptiečiai ir tunisiečiai turi teisę didžiuotis savo noru taikiomis priemonėmis nuversti despotiškas vyriausybes. Tačiau, kaip ta, kuri vadovavo taikiai revoliucijai, aš tikiuosi, kad išdidumą sutramdys pragmatizmas, nes režimo pasikeitimas yra tik pirmas žingsnis kuriant demokratiją, palaikomą įstatymo viršenybės.
Tiesą sakant, kaip šiuo metu demonstruoja Ukraina, išblėsus revoliucinei euforijai, demokratinės revoliucijos gali būti išduotos ir panaikintos.Pirmoji Ukrainos pamoka Egipto ir Tuniso demokratams yra ta, kad rinkimai nesukuria demokratijos. Kas, jeigu laisvės priešininkai pasinaudoja rinkimais, kad perteiktų savo antidemokratines darbotvarkes? Kas, jeigu senojo režimo elementai ar karingų mažumų kadrai tik apsimeta besilaikantys demokratinių normų tam, kad užgrobtų naująją demokratiją? Šiandien Ukrainoje tai nėra vien tik abstraktūs klausimai.
Praėjus šešeriems metams po Oranžinės revoliucijos pavojuje atsidūrė ne tik mano šalies demokratija, tačiau įstatymo viršenybė yra sistemingai iškraipoma ir netenkama nacionalinės nepriklausomybės. Tiesą sakant, po revoliucijos nusistovėjusi hibridinė prezidentinė/parlamentinė sistema Ukrainoje yra iškreipiama tam, kad sukoncentruotų visas galias tariamai demokratiškai išrinkto prezidento rankose.
Padėtis Ukrainoje nereiškia, kad žmonės Egipte ar Tunise turi atsisakyti rinkimų. Žmonių valios apibrėžimas reikalauja ją išreikšti per balsavimą. Tačiau vien tik rinkimai neišspręs fundamentalių politinių problemų Egipte ir Tunise. Rinkimai negali sukurti liberalios tvarkos ir atviros visuomenės.
Norint, kad rinkimai butų veiksmingi, jie turi vykti po plačių derybų, kuriose yra pateikiami politiniai argumentai, leidžiama į juos sureaguoti bei juos apginti. Demokratinis sutikimas gali įvykti tuomet, kai rinkėjai žino, dėl ko jie sutinka. Tas, kuris atsisako viešai pateikti savo veiksmų planus, kuomet pateks į valdžią, arba apie juos meluoja, (kaip tai darė dabartinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius per paskutinę savo kampaniją prieš mane) nėra tos demokratijos šalininkas, dėl kurios sukūrimo žmonės rizikuoja savo gyvybės.
Be to, V. Janukovičiaus bjaurus potraukis yra traktuoti įstatymus ir konstituciją taip, kaip juos tai mokė daryti Karlas Marksas – sentimentalumo, prietaringumo ir nesąmoningo privačių interesų racionalizavimo mišinys. Vogti rinkimus, nuslėpti balsus ir negarbinai vertinti įstatymo viršenybę yra demokratijos neigimas. Tie, kurie taip elgiasi, turi būti laikomi demokratijos priešininkais.
Iš to seka antroji pamoka. Tai, kad vyriausybės buvo išrinktos demokratiniu būdu dar nereiškia, kad egzistuoja laisvė. Likęs pasaulis neturi užmerkti akių grįžimui į autoritarinį režimą. Vis dėlto, šiandien daugelis Ukrainos kaimynių nutyli apie V. Janukovičiaus Ukrainos demokratijos smaugimą, o kai kurie net atvirai džiaugiasi tariamu stabilumu, kurį atnešė jo režimas. Jau daugelį dešimtmečių egiptiečiai ir tunisiečiai mokėjo didelę laisvės kainą už kitų stabilumą. Daugiau iš jų neturi būti pareikalauta ją mokėti.
