Lietuva grįžo atgal. Atgal į gilų gilų sovietmetį Šią savaitę galėjome įsitikinti, kad mūsų šalyje atgimė cenzūra. Tipiška cenzūra, būdinga pačioms griežčiausioms totalitarinėms santvarkoms. Istorikas Petras Stankeras už suabejojimą vienos istorinės tragedijos aukų skaičiumi išmetamas iš darbo, jam pradedama kurpti byla pagal Baudžiamąjį kodeksą, galbūt netgi gresia kalėjimas. Atkreipkite dėmesį, vyksta susidorojimas su istoriku, moksliniu tyrinėtoju, už jo nuomonę, už suabejojimą vienu skaičiumi. Ar ne metas atsibusti lietuvių tautai? Šiandien jie nuteis tyrinėjantį praeitį istoriką, rytoj jiems neįtikusį politiką, o poryt ateis nuteisti Jūsų, kad esate ne tokie, kaip nori jie, kad mąstote, kad kuriate, kad abejojate...
Gali kilti klausimas: “Kas tie “jie"? Atsakyti galėčiau dviem žodžiais – ponai tolerastai, siekiantys įtikti mankurtiškoms kosmopolitinės Europos Sąjungos normoms. Liūdna, kad tai vyksta Lietuvoje, kurioje deklaruojamos žmogaus teisės, nuomonių laisvė ir t.t. Pasirodo teisės galioja ne visiems, o tik išrinktųjų tautų ir mažumų atstovams. Vienas keisčiausių dalykų, kad prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą istorikui “Lietuvos žmogaus teisių centro" prašymu. Štai kaip išeina mūsų brangioje Tėvynėje, žmogų atleidžia iš darbo už jo nuomonę, o “Žmogaus teisių centras" ne tik jo negina, bet dar ir nubausti ragina. Tiesa, Petras Stankeras ne čigonas ir nepriklauso seksualinėms mažumoms, tai kodėl už jį turėtų kovoti tokia siauražiūrė institucija, viską matanti daugiausiai per seksualinių mažumų ir kitataučių prizmę.
Neseniai Mėnaičių kaime, Radviliškio rajone, buvo atidengtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimui skirtas memorialas. Partizanai savo deklaracijoje skelbė, kad kovoja už demokratinę Lietuvą. Už laisvą, lietuvišką valstybę. Deja, dabar Lietuva negali vadintis laisva ir demokratinė. Esame valstybė be savigarbos. Neseniai miręs LKP pirmasis sekretorius, beveik prieš du dešimtmečius viešėdamas Izraelyje, atsiprašė žydų tautos visos lietuvių tautos vardu. Dabar Vidaus Reikalų ministras tęsia šią tradiciją ir atsiprašinėja suklaidintų užsienio ambasadorių. Nėra ko slėpti, mūsų tauta turėjo išgamų, kurie galėjo susitepti nekaltų vaikų, moterų, ir vyrų krauju. Tačiau reikia drąsiai ir garsiai pasakyti, žydų tauta išgamų taip pat turėjo nemažai ir šios tautos atstovai žudė lietuvius. Tik kažkodėl Izraelio prezidentas neatvažiavo atsiprašyti mūsų tautos. Gal lietuvio kraujas nieko nevertas? Nes žydų tautos tragedija tai “holokaustas", kai kurių tolerastų net rašomas iš didžiosios raidės. O lietuvių tautos tragedija tai klasių kova, nepalakiomis istorinėmis aplinkybėmis gyvenusi karta, milijonai išžudytų badu numarintų ukrainiečių irgi tiesiog liūdna istorija, o šimtai tūkstančių ištremtųjų ir sušalusių amžino įšalo žemėje, gal savanoriai turistai. Šių aukų skaičiais abejoti galima, netgi madinga. O “holokausto" skaičiai šventi... Pamėgink suabejoti - išmes iš darbo, pasmerks, gal net pasodins.
Pagalvokime, atsikvošėkime, už ką žmogus nukentėjo? Už abejonę. Man dar pirmame istorijos fakulteto kurse buvo įkalta vieną pagrindinių gero istoriko savybių: istorikas turi abejoti, visą informaciją priimti kritiškai. Nes tik abejonė priverčia pasaulį suktis, mokslą vystytis, judėti į priekį, evoliucionuoti. Bet gal Lietuvos prokuratūra neturi ką veikti, gal mūsų šalyje nebėra nusikaltimų, kad jie pradėjo kurpti bylas istorikams? Lietuvos vyriausybė kalba apie milijardą litų pasislėpusių šešėlyje, o prokuratūra kovoja su istorikais. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu...
Kas dieną lietuviai išvyksta iš savo šalies, jie išvyksta ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl to, kad yra pažeminti, kad beteisiai savo Tėvynėje. Dabar, kaip niekad, vertę įgauna šūkis „Lietuva – lietuviams". Mes ne prieš kitataučius, bet už tokią Lietuvą, kur lietuvis jaustųsi šeimininkas, kur lietuvis jaustųsi saugus, kur jis nebūtų persekiojamas už savo pažiūras ar abejones.
Aš neneigiu “holokausto", manau, kad jo neneigė ir Petras Stankeras. Bet pasilieku sau teisę abejoti, kodėl vienos tautos kančia yra tragedija, o kitų tautų kančia – ne. Jei visokie “vyzentalio centrai" gali išdrįsti lietuvių tautą vadinti “žydšaudžiais", turbūt, nebūtų nusikaltimas įvardinti vieno žiauriausių partizanų kankintojo Nachmano Dušanskio tautybę? Tik kaip tada juos reiktų pavadinti? Gal “lietskriaudžiais"?
