Europiečiams Viduržemio jūra yra kasmetinis troškimų objektas – atostogų idilė. Tačiau daugumai saulėtą regiono vaizdinį aptemdė pesimizmo debesys.
Europos Sąjungos viduje nemalonus apibūdinimas PIGS (Portugalija, Italija/Airija, Graikija ir Ispanija – angl. kiaulės) tapo plačiai vartojamas nurodant valstybes, kurios kelia grėsmę euro stabilumui ir privertė Šiaurės Europą skirti joms finansinę paramą. Ten, kur dar neseniai saulės šviesa ir solidarumas buvo kasdienis reiškinys, įsivyravo depresija. Dar blogiau, Europos Sąjungos (ES) įsiskolinimų ir pasitikėjimo krizė yra didžiausia politinė krizė nuo pat bendrijos įsikūrimo: ant kortos pastatyta Europos ateitis.
Krizė pasiekė ir pietinę Viduržemio jūros pakrantę: revoliucijos Tunise ir Egipte, politiniai susirėmimai Libane, kurie vėl privedė šalį prie karo ir katastrofos. ES Viduržemio valstybėms nuolat silpstant, Europos pietų kaimynystėje vyksta dideli pokyčiai.
Atėjo metas apie Viduržemio jūros regioną pamąstyti geopolitiškai, o ne tik spręsti iždo klausimus. ES Viduržemio jūroje susiduria ne vien su valiutos problemomis. Pirmiausia tai yra strateginė problema ir ją neatidėliojant reikia spręsti.
Tuniso vadovo Zine El Abidine Ben Ali nuvertimas yra pirmasis toks spontaniškas demokratinis sukilimas arabų pasaulyje. Jis parodė, kad palydovinės televizijos ir interneto amžiuje informacijos valdymas ir atskirų vyriausybių saviraiška daugiau nebeveikia.
Arabų pasaulio nacionalistiniai režimai, tapę karinėmis diktatūromis, jau seniai prarado populiarumą tarp žmonių. „Kinijos variantas“ – ekonominės teisės ir gerovė mainais už pilietinę ramybę – nėra įmanomas dėl to, kad šis režimas yra neprotingas, jame įsigalėjusi korupcija. Dėl to šios vyriausybės negali įgyvendinti reformų ir vis didėjantis žmonių skaičius daro joms didelį spaudimą.
Ar arabų pasaulyje įvyks tokių permainų kaip Rytų Europoje, kai buvo nugriauta „geležinė uždanga“, kol kas sunku pasakyti. Rytų Europoje, pasitraukus Sovietų Sąjungai, atsivėrė vartai ir regione įvyko daug pokyčių.
Vidurio Rytuose ir Magrebo šalyse nėra šio išorės veiksnio, tad demokratiniai pokyčiai turi kilti pačioje visuomenėje. Tuniso atvejis parodė, kad jokia pilietinį pasitikėjimą praradusi ir tik ginklais remiama vyriausybė ilgai negali išsilaikyti.
Ar Tunisas taps demokratinės, ekonominės ir socialinės sėkmės istorija, ar revoliucija šalyje baigsis chaosu, pilietiniu karu ir naujo autoritarinio režimo įsitvirtinimu, turės pasekmių ne tik šioje valstybėje, tačiau ir už jos sienų. Europa, kuri yra Tuniso šiaurinė kaimynė, bus tiesiogiai paveikta ir dėl to turėtų rimtai įsitraukti į demokratijos skatinimą ir ekonominės paramos procesą. Dabar Europa gali ištaisyti visas iki šiol padarytas klaidas autoritarinių režimų atžvilgiu.
Tiesą sakant, Tunisas yra rimtas išbandymas Europos Sąjungos „Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystei“ – jau kurį laiką propaguojamos politikos, kuri iki šiol apsiribojo vien tik tuščiomis frazėmis. Tuniso revoliucija yra unikali istorinė galimybė, o ES interesas gali būti sunkiai pervertintas. ES pareigūnai Briuselyje ir svarbiausios ES vyriausybės neturėtų imtis tik dalinių politinių ir ekonominių priemonių.
Be tiesioginės paramos Tunisui šiuo kritiniu momentu, ES turi įkvėpti naują gyvybę į „Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystės“ projektą. Ypatingos svarbos turi projektai strateginės partnerystės energetikos srityje – saulės ir vėjo energijos gamyba Sacharoje.
ES ir jos valstybės narės, ypatingai Ispanija, Prancūzija, Vokietija ir Italija, šią naują energijos gamybos ir bendradarbiavimo formą padaryti esminiu „Viduržemio jūros regiono valstybių partnerystės“ projektu. Tai sukurtų naujas galimybes ES pietų kaimynystėje esančioms valstybėms ir suteiktų postūmį ekonominės ir technologinės transformacijos link.
Be to, tokie projektai skatintų bendradarbiavimą tarp ES pietinių kaimynių ir potencialiai padidintų investicijas į švietimą, infrastruktūrą ir pramonės vystymąsi. Tokiu būdu būtų sukurtas svarbiausias dalykas, kurio reikia augančiam šių valstybių jaunimo skaičiui, norint sukurti stabilumą demokratinės plėtros rėmuose – ekonominio ir socialinio progreso lūkesčių pagrindą.
Jei europiečiai ir toliau žiūrės tik savęs leisdami atsakovams dominuoti diskusijose dėl Europos ateities, jie praras istorinę galimybę, kuri tiesiogiai paveiks Europos saugumą. Tokiu atveju, rytdienos išlaidos bus kur kas didesnės nei šiandienos santaupos.
Joschka Fischeris buvo Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris nuo 1998 iki 2005 metų ir beveik 20 metų vadovavo Vokietijos žaliųjų partijai.
Joschka Fischeris