ir tų pensiją, kas pagal sovietmečio įstatymus dar iki 1990 atidirbo visą reikalaujamą darbo stažą, o ypač tų, kas dirbo srityse, kur paprastai vien moterys dirba, ir jose algos buvo pačios mažiausios (mažiausios buvo virėjų ir ... bibliotekininkų algos. Anekdote Brežnevas sakė, jog, jog virėjos badu nemirs, nes iš darbo namo atsineš ko valgomo. O kaip bibliotekininkės išgyvena, net Brežnevui buvo paslaptis). Tačiau buvo keli įstatymai, kurie gelbėdavo taip apmokamų pensijas: 1) Po abitūros ne iš karto stoti studijuoti, o metus atidirbti. Dirbdamas tapsi profsąjungos nariu, ir tavo studijų metai bus įskaityti į darbo stažą! 2) 25 metai NEPERTRAUKIAMO DARBO STAŽO. T. y., jei keiti darbavietę, privalai kuo skubiau, ne vėliau kaip per mėnesį kitoje įsidarbinti. Taip nenutrūks tavo darbo stažas (už tą mėnesį profsąjunga už tave mokestį sumokės). Nuo darbo stažo priklausė tavo pensijos dydis, ir tų, kas surinko kuo ilgesnį nepertraukiamo darbo stažą, pensija mažai skyrėsi nuo didesnę algą gaudavusių... Tačiau po 1990 m. įsigaliojusios taisyklės į tai neatsižvelgė, ir po 1990 į pensiją išėję kultūros darbuotojai buvo ubagais paleisti. Jiems ir stažas, ir pensijos dydis keistai skaičiuotas. O jei po 1990 pabandė individualiu darbu prisidurti stažo ir pensijos, tai kažin, ar tuo savo pensijos dydžiui nepakenkė. Kažkodėl Sodra nesiteikė aiškinti, kaip atsitiko, kad ir stažas ir pensijos dydis taip paskaičiuoti. O juk turėtų kiekvienas net neprašęs gauti trumpą ir aiškų (lentelės pavidalo) paaiškinimą, kodėl ir katrie laikotarpiai neįskaičiuoti į stažą. Ir dar - žmogus gali kaupti stažą tik laikydamasis tuo metu galiojančių taisyklių ir įstatymų. Kodėl žmogaus pensija skaičiuojama ne pagal jo darbo metais galiojusius, o pagal kito laikotarpio įstatymus (ypač mažiausiai apmokamų!)? Nuo šių manipuliacijų labiausiai nukenčia moterys, ir visų pirma tos, katroms per gyvenimą teko rūpintis slaugos reikalingais savo vaikais bei tėveliais, nes ieškojo darbo, kur darbdavys pakęs jų nedarbingumo lapelius ar neapmokamas atostogas...