Dėstydamas Bolonijos universitete, Forlì akademiniame miestelyje, pasineriu į nedidelio Italijos miesto gyvenimą (Bolonijos universitetas yra didžiulis, turintis padalinius keliuose aplinkiniuose Romanijos miestuose – ne tik Forlì, bet ir Čezenoje bei Rimini).
Jei sugrįžti į tą pačią kavinę ar restoraną, kur jau kartą tave matė, esi pasitinkamas taip, tarsi nuo mažumės gyventum Forlì ir būtum vaikystės draugas. Tavo iliuzija, kad esi vienišas paslaptingas svetimšalis, išsklaidoma per akimirką – būsi šiltai išklausinėtas ir dar pristatytas kitiems kaip nuostabus sinjoras, kokio Forlì nėra matęs.
Mane vakarais ypač traukia į Hotel della Città, miesto centre esantį viešbučio restoraną, į kurį nuolat einu pietauti. Ne tik todėl, kad jo virtuvė tikrai gera, bet ir dėl personažų, kurių niekur kitur nepamatysi.
Ko vertas vien il Direttore, daugiau nei aštuoniasdešimties metų vyriškis, elegantiškai pereinantis į anglų kalbą su užsieniečiais ir vakarienės metu lengvai išgeriantis butelį raudono vyno. Jis yra tikras miesto senbuvis, savo akimis matęs patį dučę – taip, Benito Mussolini’į.
Forlì – Mussolini’o gimtasis miestas. Jis jame gimė, jame ir palaidotas. Niekas čia niekuo neprimintų Italijos fašizmo, jei ne architektūros detalės – nedideliam miesteliui akivaizdžiai per didelis, tiesiog grandiozinis Municipio pastatas. Ką gi, senovės Romos imperijos didybės pėdsakų privaloma tvarka turėjo būti ir čia – bent jau didžiuliame savivaldybės pastate.
Man Forlì, tiesą sakant, gerokai labiau siejasi ne su Italijos fašistais ir duče, o su kur kas gražesniu Italijos istorijos puslapiu – su patriotiniu karbonarų sąjūdžiu, kuris šiame mieste (ir apskritai Romanijoje) buvo stiprus ir turėjo garsią ventą (arba venditą – karbonarų kovinę kuopelę).
Italijos laisvės siekę karbonarai yra įamžinti mano nuo vaikystės mylimose Stendhalio "Italų kronikose“ – pirmojoje novelėje „Vanina Vanini“, pasakojančioje XIX a. istoriją apie Romos aristokratės Vaninos Vanini ir jauno karbonaro Pietro Misirilio meilę. Gan daug veiksmo vyksta Forlì, kuriame ir telkiasi Misirilio venta.
Nuo vaikystės prisimenu Misirilio žodžius apie Italijos išvadavimą iš barbarų. Man, tarybiniam vaikui, buvo neaišku, kas gi tie barbarai – nejaugi prancūzai ir austrai? Žinoma, prieš XV a. Italiją visos Europos šalys buvo barbarai – beje, prancūzai tokiais buvo laikomi ne tik dėl meno neišmanymo, bet ir todėl, kad po Karolio VIII įsiveržimo į Italiją spjaudėsi Florencijos gatvėse.
Gerokai vėliau supratau, kad jaunasis karbonaras kartoja 1350 metais parašytus Petrarchos žodžius „Liberar l’ Italia de’ barbari“, kuriuos vėliau savo „Valdove“ pakartojo Niccolò Machiavelli, taip pat popiežius Julijus II ir galiausiai XVIII a. italų poetas grafas Vittorio Amedeo Alfieri.
Europietis iš Transilvanijos
Ypač įdomus ir artimas man pasirodė rumunas padavėjas iš „Hotel della Città”, su kuriuo spėjome susibičiuliauti. Mes ne pirmą kartą matomės. Jis – iš Transilvanijos, užaugęs mažame miestelyje prie pat Vengrijos sienos, todėl puikiai kalba vengriškai.
Tuo aš galėjau įsitikinti dalyvaudamas Bolonijos universiteto Rytų Europos studijų magistrinių darbų gynimuose, į kuriuos be manęs atvyko kolegos iš Slovėnijos ir Vengrijos – šitas padavėjas lengvai peršokdavo į rumunų, vengrų, vokiečių, anglų ir italų kalbas.
Mano padavėjas yra ne tik Rytų Europos poliglotas. Jis – stulbinančiai empatiškas žmogus. Laukdamas vyno taurės ir savo užsakyto patiekalo, aš matau kaip jis juokauja su savo klientais ir siūlo jiems paragauti konjako ar viskio, kuriuo klientai negali atsigėrėti. Tuo pat metu jis stebi budrų, lėtai, bet ryžtingai judantį ir padėtį kontroliuojantį il Direttore, užtikrindamas jį, kad viskas yra belissimo ir kad klientai yra laimingi.
Bet po to jis prieina prie manęs ir šelmiškai šypsodamasis man praneša, ko aš šiandien noriu. Mano nuostabai, du kartus jis pataikė tiesiog į dešimtuką. Aš esu jūros gėrybių ir avienos gurmanas – abiem atvejais jis neprašovė pro šalį. Man jis primena miesto pasakų personažus, kurių tarpe burtininkas neretai pasirodo kaip viešbučio arba kavinės savininkas ar padavėjas. Empatiškas, jautrus, išmintingas žmogus, tikras socialumo genijus, kuris negalėtų dirbti nejausdamas žmonių kaprizų, norų ir keistenybių.
Kad ir kaip būtų, man nuostabiausia, kad jis simbolizuoja rytų europietį giliausia šios sąvokos prasme. Italijoje, kuri savo nemaria kultūra yra tapusi Europos širdimi, jis taip pat yra europietis – iš mažo ir provincialaus Transilvanijos miestelio, bet poliglotas ir jaučiantis Europos kultūrinius skirtumus tūkstantį kartų geriau už Londono, Paryžiaus, Romos arba Vilniaus snobus.
Man taip norisi jį pamatyti kitą kartą Forlì, bet... jis kaip tyčia man praneša, jog jo sutartis baigiasi ir jog jam Italijoje liko gyventi dvi savaitės. Štai tokia modernioji realybė – planuok ir svajok kiek tik nori apie gražių akimirkų pasikartojimą, bet jos nesikartoja. Arba kito karto nebūna, arba jis nebe toks – veiksmo dalyviai nebe tie.
Laiminga senatvė
Du dalykai mane sužavėjo Forlì – pavasario karnavalas pirmąjį kovo sekmadienį (kaip ir Kaziuko mugė Lietuvoje), ir senyvo amžiaus žmonių bendravimas. Karnavale buvo galima pamatyti gyvenimo šventę švenčiančius visų kartų miestelio gyventojus, nuo raganas ir plėšikus vaidinančių pagyvenusių vyrų (kurių veidams nereikia jokio grimo) iki šokančių ir dainuojančių vaikų. Vienuoliai, kariai, rūmų damos, gėlės – pakanka palyginti visa tai su mūsų miestų šventėmis, kurios yra virtusios paprasčiausiomis masinėmis orgijomis.
Bene pirmą kartą aš pajutau, kad pradedu suprasti mane visada žavėjusį Federico Fellini’o filmų pasaulį. Galima visą gyvenimą skirti tam, kad prisimintum ir įamžintum savo vaikystę ir jos personažus tokiuose filmuose kaip „Amarcord“.
Bet ypač didelį įspūdį man padarė visavertis pagyvenusių žmonių gyvenimas. Žili ir garbaus amžiaus vyrai masiškai dirba padavėjais restoranuose ir kavinėse (beje, įdomu, kas nūdienos Lietuvos kavinėse yra matęs dirbant pagyvenusius vyrus – ten reikalingos vien jaunutės merginos). O rytais jie renkasi prie kavinių ir garsiai aptarinėja reikalus.
Mes dažnai (ir teisingai) kalbame apie nelaimingą vaikystę Lietuvoje. Bet kas man parodys Lietuvoje daug laimingų senyvo amžiaus žmonių, kurie, kaip sakė Ostapas Benderis, nebūtų svetimi šioje gyvenimo šventėje?
Laiminga ta šalis, kurioje paauglių kultūra dar nekolonizavo suaugusių žmonių gyvenimo ir kurioje įmanoma prasminga bei laiminga senatvė.
