Interviu BNS pareigūnas teigė, kad dėl naujų grėsmių ir geopolitinės situacijos ES artimiausiais metais turės stiprinti savo gynybą.
A.Pranckevičiaus teigimu, Briuselio perspėjimą dėl kitų metų biudžeto naujoji Lietuvos valdžia turėtų vertinti kaip pagalbą ir draugišką priminimą.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje naujasis vadovas taip pat pakomentavo situaciją dėl pabėgėlių, ES ir JAV laisvos prekybos sutarties, projekto „Rail Baltica“, Astravo atominės elektrinės, žemės pardavimo užsieniečiams ir ES paramos Lietuvai po 2020 metų.
– Pastaruoju metu auga nerimas dėl ES ateities – vieni perspėja dėl dezintegracijos, kiti tikisi, kad krizė tik sustiprins ES pamatus. Kaip apibūdintumėt dabartinę ES būklę?
– ES šiuo metu reikia apibrėžti tolesnę kryptį ir rasti veiksmingą, greitą ir efektyvų atsaką į visas išorės ir vidaus grėsmes – nuo migracijos krizės ir Rusijos agresijos Ukrainoje iki vis didesnę grėsmę keliančio terorizmo ir Europoje plintančios populizmo ir ksenofobijos bangos.
– Ar Europos Komisija pajėgi pasiūlyti tą atsaką? Ji dar populiari Lietuvoje, bet vis labiau nemėgstama kitose ES šalyse.
– Europos Komisija turi iniciatyvos teisę, finansinių ir kitų instrumentų vykdyti europinį veiksmą. Pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) mato galimybę siūlyti žingsnius, kurie koncentruotų valstybių narių dėmesį ties esminiais prioritetais, tokiais kaip energetinės sąjungos, skaitmeninės rinkos kūrimas, investicijų plano įgyvendinimas, darbo vietų kūrimas, ekonomikos augimo skatinimas, efektyvesnė kaimynystės politika rytuose ir pietuose, geriau koordinuota migracijos, prieglobsčio politika. Bet vien Komisijos vaidmens neužtenka, nes esminis veiksnys yra valstybių narių politinė valia, sostinių duotas mandatas. Dažnai matome, kad būtent sostinėse trūksta ne tik politinės valios, bet ir vizijos, kokią ES norėtų matyti valstybės narės.
– Bet visuomenėse, regis, vis stiprėja nuotaikos prieš gilesnę integraciją?
– Gyvename įvairių jėgų veiksmo sandūroje. Tiek sisteminės, tiek antisisteminės jėgos stengiasi torpeduoti ES projektą, suskaldyti mūsų taisyklių, nuspėjamumo, atvirumo ir tarpusavio pasitikėjimo pasaulį. Šį tikslą turi ne tik populistinės ir ksenofobinės jėgos, to paties tikslo bando siekti Rusija, to paties tikslo, bet kitais metodais bando siekti „Islamo valstybės“ teroristai, stengdamiesi įvaryti ko daugiau baimės Europos visuomenėse ir priversti mus užsidaryti savyje, pastatyti sienas ir grįžti į XIX amžiaus pasaulį. Jų veikimas nukreiptas į destrukcijos, chaoso, baimės atmosferos sukūrimą, o ne į alternatyvos siūlymą.
Žmonių nuotaikos daugelyje valstybių priklauso nuo vidaus politikos, susijusios su galbūt stringančiomis švietimo, sveikatos, socialinės rūpybos reformomis, nepasitikėjimu vietos valdžia, politinėmis jėgomis ar politine sistema bendrai. Kitur žmonės jaučia globalizacijos, migracijos, atvirų sienų neigiamas pasekmes ir nori nuo to apsisaugoti. Per pastaruosius keletą mėnesių matome, kad tos destrukcinės jėgos sugeba dažnai nukreipti visą visuomenėje susikaupusį nepasitikėjimą ir neapykantą viena kryptimi, dažnai įvardydamos ES ar Europą kaip taikinį.
– Tiek jūsų minimos grėsmės, tiek Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu atgaivino diskusijas apie bendrą ES gynybos politiką. Kiek toli gali eiti šios iniciatyvos ir kokį Lietuvos vaidmenį matote?
– Tikra tiesa, kad šiuo metu ES institucijose daug kalbama apie galimybes stiprinti ES saugumo ir gynybos dimensiją. Per kelerius metus galima tikėtis realių poslinkių šioje srityje. Tai lemia ir didesnės grėsmės mūsų kasdieniame gyvenime – „Islamo valstybės“ eksportuoti teroro išpuoliai, kibernetinės, informacinės atakos – ir geopolitinės tendencijos, nes vis sunkiau tikėtis, kad ES valstybės galės savo gynybos naštą permesti kitiems. Lyderiaujantį vaidmenį vaidina Vokietija ir Prancūzija, jos mato postūmio galimybę referendumo Didžiojoje Britanijoje kontekste.
Reikia nuraminti žmones, kad nėra kuriama ES kariuomenė, kuri pakeistų nacionalines kariuomenes. Dabar kalbama apie bendrą vadavietę, geresnę karinių dalinių koordinaciją, pakrančių apsaugos stiprinimą, kovą su nelegalia kontrabanda ir migracija, terorizmu. Atakos Briuselyje ir Paryžiuje parodė, kad svarbu stiprinti kontržvalgybą, čia yra daug nepadarytų namų darbų. Lietuva ir kitos Baltijos šalys dažnai pirmos pajunta naujųjų hibridinių grėsmių apraiškas, todėl Lietuvai svarbu dalyvauti šioje diskusijoje ir pristatyti savo viziją.
– Iki šiol kartu su išeinančiais britais Lietuva stabdydavo ES iniciatyvas dėl bendros gynybos politikos, nerimaudama, kad tai gali sumenkinti NATO vaidmenį, amerikiečių buvimą Europoje. Ką atsakytumėt į tokius nuogąstavimus?
– Turbūt nieko neatsakyčiau, nes šiandien neįmanoma teoriškai svarstyti, kokia bus nauja ES. Gyvename visiškai kitoje realybėje ir tai, kokios buvo koalicijos skirtingais klausimais tarp valstybių narių, jau yra praeitis. ES institucijos dės visas pastangas, kad stiprinant Europos pajėgumus niekaip nebūtų niekaip dubliuojamas NATO.
– Kaip Europos Komisija vertina Lietuvos Vyriausybės veiksmus perkeliant pabėgėlius pagal ES programą?
– Lietuva kaip ir daugelis kitų ES valstybių sėkmingai dalyvauja relokacijos mechanizme. Žinant, kaip sudėtingai vyksta procesas, kaip sunkiai jis startavo, matyti valstybės institucijų pažanga greičiau, efektyviau atsirinkti ir perkelti pabėgėlius iš vadinamųjų atrankos taškų. Lėtas tempas ir stringančios procedūros nėra tik Lietuvos problemos. Europos Komisija yra kalbėjusi, kad procesas trunka per ilgai, tačiau susitarimai su Turkija, karinė operacija „Sophia“, sustiprinta pakrančių apsaugos tarnyba leido sustabdyti nelegalų transportavimo srautą per Viduržemio jūrą. 2015 metų spalio mėnesį per dieną iš Turkijos į Graikiją nelegaliomis valtimis mėgindamo persikelti apie 10 tūkst. žmonių, šiandien tas skaičius sumažėjo iki šimto. Nors ir sunkiai, bet procesas veikia.
Europos Komisijai be galo svarbus valstybių narių solidarumas, integracijos sąlygų sudarymas savo valstybėse. Valstybėms, kurios turi nedidelę patirtį, tai yra nauja ir sunki užduotis. Baltijos valstybės bendrame kontekste atrodo kaip šalys, kurios supranta solidarumo reikšmę ir nuo pat pirmos dienos dalyvauja šiame procese.
– Europos Komisijos vadovas rugsėjį kalbėjo apie savanorišką, o ne prievartinį solidarumą. Ar Komisija atsitraukia nuo idėjos įtvirtinti privalomas kvotas ir taip apriboti valstybių narių galias?
– ES yra sukurta valstybių narių, o ne atvirkščiai. Bet koks sprendimas tokiu jautriu klausimu kaip migracija visų pirma priklauso nuo valstybių narių politinės valios. Komisija yra siūlanti institucija ir, jos matymu, nuolatinis procesas yra priimtinesnis negu epizodinis veikimas. Mes tą matėme per finansų krizę, kai valstybės norėdamos padėti Graikijai išlipti iš skolų rinkosi 10-12 kartų per metus. Tai vargino ir kėlė nereikalingų įtampų. Nekontroliuojamą krizę sukėlė ne tik konfliktas Sirijoje ir ten vykdomi baisūs nusikaltimai žmonijai, bet ir nuolatinių institucijų, bendros migracijos, prieglobsčio politikos nebuvimas. Aiškios taisyklės padėtų sumažinti įtampą ir valstybėms proporcingiau pasidalyti naštą.
Reikia konstatuoti, kad tuo metu valstybės narės nebuvo pasiruošusios nuolatiniam mechanizmui, bet tai neįrodo, kad ateityje nuolatinių sprendimų neprireiks. Sirijos konfliktas galbūt pereis į kitas fazes, tačiau bendra migracijos problema išliks. ES yra viena iš patraukliausių krypčių pabėgėliams iš viso pasaulio: nuo Afganistano iki Irako, Eritrėjos, Somalio. Bendrų sprendimų reikės, nes pavieniui nesugebėsime su tuo susidoroti.
– ES ir Amerikai nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo per Baracko Obamos kadenciją susitarti dėl laisvos prekybos. Ar Komisija dar mato perspektyvų atgaivinti ir baigti derybas?
– ES prekybos komisarė Cecilia Malmstrom pasakė, kad šiuo metu išgyvename pauzės momentą ir laukiame naujos JAV administracijos. Derybos yra gerokai įpusėjusios, įdėta daug darbo. Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas sveikinimo laiške išrinktajam prezidentui (Donaldui Trumpui) tarp kitų klausimų paminėjo ir ES-JAV prekybos sutarties klausimą, tuo parodydami, kad mūsų pusėje šis klausimas išlieka darbotvarkėje.
– Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje daug dėmesio ir skirtingų interpretacijų sulaukė Europos Komisijos perspėjimas, kad kitų metų biudžetas gali nukrypti nuo ES taisyklių. Gal galite paaiškinti, kur Komisija mato rizikas?
– Komisijos nuomonė buvo išreikšta iš viso aštuonioms valstybėms narėms, kiekvienai išsiųstas išaiškinimas, kur Europos Komisija mato riziką. Tai tėra įspėjamasis draugiškas priminimas, kad galbūt kitų metų biudžetas gali neatitikti reikalaujamų kriterijų. Tai jokiu būdu nėra verdiktas. Lietuvoje įvyko rinkimai, sudaroma nauja Vyriausybė, darbą pradeda naujas Seimas ir kitų metų biudžetas labai stipriai priklausys jau nuo naujos Vyriausybės darbo ir Seimo svarstomų biudžeto pataisų. Ankstyva kalbėti, kokia bus galutinė išvada.
Į Komisijos nuomonę reikia žiūrėti kaip į pagalbą valstybei narei, euro zonos narei iš anksto bandyti stengtis neperžengti Mastrichto kriterijų ir laikytis sutartos disciplinos. Nei daugiau, nei mažiau.
– Ar Komisijos požiūriu jau išspręsti pagrindiniai klausimai užtikrinti ES finansavimą „Rail Baltica“ projektui?
– Europos Komisijai tai yra be galo svarbus projektas. Komisija „Rail Balticą“ mato kaip vieną iš esminių būdų galutinai infrastruktūriškai integruoti Baltijos šalis į ES erdvę. Tai kartu padės Baltijos šalims šalia visų energetinių projektų, tinklų pasijusti visavertėmis ES valstybėmis narėmis, sumažins ne tik psichologinį, bet ir fizinį atstumą su ES centru. Šiuo metu darbas vyksta, ir kol kas visi pažadėti ES pinigai šiam projektui yra pasiekiami. Europos Komisija tikisi sklandaus visų partnerių bendradarbiavimo, bendro strateginio požiūrio į šį projektą ir tikisi geriausio.
– Kaip Briuselyje vertinami Lietuvos pasiūlymai europiniu mastu riboti elektros tiekimą iš nesaugių atominių elektrinų, pirmiausia turint omeny Baltarusijos elektrinę Astrave?
– Atominė sauga yra labai svarbi ES energetikos politikoje: tiek ES viduje, tiek ir pasienyje. Astravo klausimu ES pozicija visada buvo labai aiški, kad dialoge su Baltarusija yra ir bus keliami aplinkosaugos aspektai, atidžiai žiūrima, ar vykdomos Espoo ir Orhuso konvencijos. Neseniai įvykęs Komisijos energetikos generalinio direktorato pavaduotojas Gerassimos Thomas (Gerasimo Tomo) vizitas į Baltarusiją ir į Astravo statybvietę rodo, kad šis klausimas sulaukia Komisijos dėmesio.
– Ar galite pakomentuoti konkretų siūlymą – riboti elektros importą?
– Apie konkrečias priemones, deja, kol kas negaliu nieko pasakyti. Daug dėmesio bus skiriama dialogui su Baltarusijos valdžia, ypač dabar turint naują politinį impulsą santykiuose. Suspendavus sankcijų taikymą, atsinaujino pokalbiai daugeliu klausimų, įskaitant aplinkosaugos ir energetikos klausimus. Tai turbūt svarbiausias kanalas ES dirbant su Minsku ir stengiantis, kad valstybių narių interesams būtų atstovaujama ir kad su partnere valstybe būtų išspręstos problemos.
– Naujajai Lietuvos valdžiai gali būti jautrus Europos Komisijos tyrimas dėl ribojimų įsigyti žemę užsieniečiams. Kokioje stadijoje šiuo metu yra tyrimas?
– Negaliu komentuoti tyrimo eigos. Galiu tik priminti bendrą principą, kad narystė ES suponuoja laisvą rinką ir nediskriminaciją, tad bet kokie diskriminaciniai veiksmai kitų ES šalių piliečių atžvilgiu, kurie peržengtų ES teisės principus, iš EK nebūtų laukiami. Tačiau vėlgi per anksti apie tai kalbėti.
– Lietuvoje pagreitį įgija diskusijos apie situaciją, kai po 2020 metų sumažės ES parama. Kaip vertinama iniciatyva Lietuvą suskaidyti į du regionus, kad skurdesnis iš jų galėtų gauti daugiau ES paramos?
– Visiškai realu, kad pasibaigus šiai finansinei perspektyvai Lietuva galėtų skilti į du regionus administracine prasme. Vilnius, be jokios abejonės, pasiektų didesnį negu 75 proc. ES pragyvenimo vidurkį ir būtų kitoje kategorijoje nei likę regionai, kurie vis dar galėtų gauti ES struktūrinę paramą ir sanglaudos lėšas. Daugelis valstybių turi skirtingus regionus ir skirtingas finansavimo galimybes. EK visada skiria daug dėmesio periferijos regionams, kurie turi dideles nedarbo, atskirties problemas, jos aktualios ir Lietuvai. Taigi, tikrai negalima teigti, kad 2020 metais Lietuva išvis nustos gauti struktūrinę paramą.
Žinoma, kad mes kuo toliau, tuo labiau tapsime paramos davėjais negu gavėjais, bet tai kartu yra mūsų transformacijos įvertinimas, kad jau po šešiolikos narystės ES metų tampame brandžia ES valstybe. Yra svarbesnių dalykų bendroje ES šeimoje negu vien struktūrinės paramos gavimas. Tai visų pirma yra taikos ir stabilumo projektas, ir šiandien tai gyvai jaučiami dalykai. Baltijos šalims euro ir Šengeno išlikimas kuo toliau, tuo labiau tampa ne tik ekonominės gerovės garantas, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Galų gale šis projektas labai svarbus mūsų jaunajai kartai, kuri jau įprastusi keliauti, mokytis be sienų.
– Ačiū už interviu.
