Pastaruoju metu vis daugiau žmonių kreipia dėmesį į tai, kaip valdžios vyrai bei moterys, tiesa, pastarųjų gerokai mažiau, tvarko valstybės pinigus.
Pajutus pirmuosius artėjančio sunkmečio šuorus imama suvokti, jog formuojamas biudžetas, šimtai milijonų iš vienos „eilutės“ į kitą permetinėjamų litų yra glaudžiai susiję su įvairių socialinių grupių gerove. Suprantama, valdžia tam ir renkama bei paskiriama, kad tvarkytų valstybės finansus, tačiau sunkmetis didina visuomenės priklausomybę nuo to, kaip tie finansai tvarkomi. Klausimas – ar teisingai tvarkomi valstybės pinigai? Šitaip klausdami, turime pasiaiškinti ir kitą dalyką – o ką reiškia „teisingai“? Sunkiai paaiškinama ir jokiomis ekonomikos teorijomis nepagrindžiama nuovoka, susijusi su tokiu pat nenusakomu, tačiau didžiumai visuomenės akivaizdžiu dalyku – sąžiningumu. Nors ir sunkiai nusakomi, teisingumas ir sąžiningumas išlieka veiksminga žmonių santykius bei jų savimonę „tvarkanti“ galia. Apie teisingą valstybės finansų tvarkymą galime kalbėti tada, kai biudžetas formuojamas deramai atsižvelgiant į įvairių socialinių grupių interesus, tenkinant visuomenės sanglaudos tikslus, laiduojant valstybingumo stiprinimą.
Valstybinio teisingumo stokota visais atgautos nepriklausomybės metais, stokojama jo ir dabar. Ta stoka ypač jaučiama su nauja valdžia susijusių lūkesčių fone. Keista stebėti, kaip patekę Seiman protingi, visuomenės pagarbą pelnę žmonės nepaprastai greitai pakeičia savo kalbėjimo būdą: įvaldo politinę valdininkišką demagogiją ir iš išrinktiesiems būdingo įsitikinimo ima dėstyti banalias tiesas, kuriomis pridengia bendrą politinio elito interesą – stiprinti savųjų valdžią. Dabar labiausiai politikų naudojama banalybė, esą visi turį mokėti mokesčius, tačiau užmirštama pridurti, kad turtingieji kažkodėl moka santykinai mažiau mokesčių nei mažiau pasiturintys. Beje, šį kapitalizmo sistemos paradoksą pastebėjo vienas turtingiausių pasaulio žmonių Warrenas Buffettas, kuris nepaliauja stebėtis, kodėl sukaupdamas vis daugiau turto jis moka vis mažiau mokesčių.
Pora Seimo narių vienoje televizijos laidoje graudino savo oponentus iš kultūros kūrėjų pasaulio, esą tėvus pensininkus turį išlaikyti visi dabar dirbantieji, tad visiems reikia mokėti „Sodrai“ vienodą uždarbio dalį. Antraip vienų tėvams bei seneliams išlaikyti kiti turį daugiau mokėti. Nesigilindamas į mokesčių „Sodrai“ ypatumus, nes tam yra specialistų, drįsiu atkreipti dėmesį į vieną to kalbėjimo detalę – „pensininkus išlaikytinius“. Beje, prieš gerą dešimtmetį įsisukus ankstesnei krizei taip pat buvo prabilta apie „pensininkus išlaikytinius“ ir aiškinta, esą juos turėtų labiau remti ne valstybinis pensijų fondas, o jų vaikai.
Kodėl išlaikytiniais vadinami žmonės, visą savo gyvenimą dirbę ir mokėję reikalaujamus mokesčius? Tada daugybė žmonių, pradėjusių dirbti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po gero dešimtmečio jiems patiems netikėtai taip pat taps „išlaikytiniais“. O juk išlaikytiniai nėra visaverčiai žmonės. Išlaikytiniai yra išlaikomi, vadinasi, priklausomi nuo valdžios ar turtingųjų socialinio sluoksnio malonės. Jie kažkam sėdi ant sprando, tad nekeista, kad kartais kai kam kyla noras juos nusipurtyti. Tikriausiai valstybei ir joje kaip savo ūkyje besitvarkančiam politiniam elitui. Kodėl – „išlaikytiniai“? Jei jau įsitvirtino tokia ekonominė sistema, kad dirbantieji moka pensijų fondan ne savoms pensijoms kaupti, o kad dabartiniams pensininkams būtų mokamos pensijos, tai juk pensininkai dėl to niekuo dėti. Jie savo mokesčius jau sumokėjo ir jokiais ‚išlaikytiniais“ neturėtų būt vadinami, juolab tokiais jaustis. Tačiau juk įtikinamai skamba juos „išlaikytiniais“ vadinančių politikų kalbos.
Man galėtų paprieštarauti, kad tokia padėtis susiklostė pereinant iš socializmo į kapitalizmą: socializmo sistema nepaliko jokių pensijų sankaupų, todėl dirbantiems savo mokesčiais ir reikia išlaikyti pensininkus. Gali būti, kad nepaliko. Tačiau juk valstybei liko ne tik greitai nuvertėję pinigai, bet ir dirbusių žmonių sukurtas turtas – derlingos žemės, keliai, gamyklos, įmonės, statiniai, mašinos... Valstybė tą turtą perėmė, tačiau ar teisingai jį panaudojo? Didelė dalis turto buvo perleista į privačias rankas vadinamosios „prichvatizacijos“ metais.
Šiuo metu jau niekas nebeįtikinėja, kad toji „prichvatizacija“ buvusi teisinga, tačiau teisinamasi anuo metu iškilusiu būtinumu greitai suburti turtingųjų verslininkų sluoksnį. Neseniai rašomojo stalo stalčiuje vartydamas senus popierius aptikau pažymėjimą, liudijantį, jog 1995 metais buvau investicinės akcinės bendrovės „Investicijos fondas“ akcininkas. Pažymėjimas pasirašytas dviejų žmonių: valdybos pirmininko D. Mockaus ir viceprezidento A. Muzikevičiaus (vardų tik pirmosios raidės). Iki šiol – jokių žinių apie šių dviejų ponų veiklą mano, kaip akcininko, labui. Manau, ne mano vieno stalčiuje guli tokių popierių. Esu įsitikinęs: nors jokių žinių iš šių ponų negausiu ir ateityje, tačiau jiems negresia „išlaikytinių“ likimas.
Niekam nekyla abejonių, kad nusavintas ir išdalintas turtas buvo sukurtas anų metų dirbančiųjų, vėliau tapusių pensininkais. Tad privatizuojant dalis jo turėjo ir atitekti pensininkams, pavyzdžiui, pervedant į specialiai įsteigtą fondą. Pamenu, nesyk apie tai teko kalbėti su įvairaus lygio politikais. Pritardavo. Tačiau... Čia kaip ir su vadinamaisiais investiciniais čekiais – kodėl kažkam atiduoti galimą nebaudžiamam nugvelbti turtą? Tad peršasi išvada: pensininkai „išlaikytiniais“ imti vadinti dėl to, kad norima nuslėpti akivaizdų dalyką – jų sukurto ir jiems priklausiusio turto dalį politinis ir ekonominis elitas pavogė. Tame didžiuliame apvogimo vyksme politinio elito kaltė didžiausia – juk tai jis padarė taip, kad būtų „vsio zakonno“ ir neatšaukiama. Politinis elitas veikė vieningai, nepaisant publikai rodomos politinės kovos bei partinių „įsitikinimų“.
Kol kas neparašyta Lietuvos „prichvatizavimo“ istorija. Nėra tokių nepriklausomų ekonomistų, sociologų, finansų analitikų, kurie nebijotų imtis šio darbo. Tad neįmanoma įvertinti, kiek dabartiniams pensininkams galėjusio ir turėjusio atitekti turto buvo leista išvogti. Suprantama, už tam tikrą mokestį, už tam tikrus procentus nuo skirtumo tarp apytikrės kainos ir nustatytos „prichvatizavimo“ valdininkų. Pensininkų apvaginėjimas nesibaigė – jie apvaginėjami ir šiuo metu, kadangi dar likę privatizuotino turto. Tačiau negirdėti kalbų, kad dalis gautų pajamų atiteks pensininkams. Vyriausybė ruošiasi parduoti lenkams likusias 10 procentų „Mažeikių naftos“ akcijų. Tikisi gauti apie 650 milijonų litų. Tačiau tų pinigų, kaip ir kitų pinigų, jau laukia privatūs bankai, kurių apetitas pelnui besaikis. Tam apetitui pridengti labai tinka kalbos apie „pensininkus išlaikytinius“.
