„Vakar aš turbūt pasikarščiavau žiūrėdamas iš tam tikros emocijos, pasidaviau tam tikroms vilionėms, bet šiandien drįsčiau labai abejoti. Reikia pamatyti originalą, bet tai, ką aš matau, greičiausiai tikrai nėra Jono Basanavičiaus ranka rašytas dokumentas, greičiau tai gali būti Stepono Kairio rašysena“, - mano Algimantas Kasparavičius.
Tai, jog Vokietijai buvo perduotas ne tik vokiškasis, kaip spėta iki šiol, bet ir lietuviškasis originalas, anot jo, rodo Antano Smetonos ir Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos „itin aukštą profesinę kultūrą“.
Istorikas taip pat aiškina, kad nutarimo formuluotės leidžia daryti rimtą prielaidą, kad egzistuoja ir dar du originalūs dokumentai lietuvių ir rusų kalbomis, kurie gali būti saugomi diplomatiniuose Maskvos archyvuose.
„1918 metų vasario 16 dieną buvo pasirašytas ne vienas dokumentas, buvo pasirašyti iš karto keli originalai. Preambulėje buvo aiškiai įvardytos kelios valstybės, kam jis buvo skirtas, tai yra Rusijos ir Vokietijos Vyriausybės. Tad mažiausiai mes turime du originalus.
Plius, turint galvoje, kad originalai buvo pasirašyti lietuviškai ir vokiškai, greičiausiai buvo ir rusiška originalo versija, kuri buvo skirta Rusijos Vyriausybei. Mažiausiai, aš manau, mes turime kalbėti apie penkis Vasario 16-osios akto originalus“, - teigia istorikas.
Anot jo, pagal analogiją, jog lietuviški-vokiški originalai buvo perduoti Vokietijos okupacinei administracijai, lietuviški-rusiški originalai turėjo buvo pasiųsti tuometinei Rusijos vyriausybei.
„Aš būčiau linkęs kelti labai rimtą versiją, jog Vasario 16-osios dienos akto dar vienas lietuviškas originalas ir originalas rusų kalba - labai didžiulė tikimybė, per 90 procentų - yra saugomas Rusijos diplomatijos užsienio politikos archyve“, - tikino A.Kasparavičius.
Jis sako neabejojantis versija, jog abu - tiek lietuvišką, tiek vokiškąjį - dokumentus Vokietijos atstovams perdavė signataras dr. Jurgis Šaulys. Anot istoriko, 1945-1946 metais rašytuose J.Šaulio atsiminimuose yra aprašyta 1918-ųjų vasario 16-osios pavakare vykusi kelionė iš Vilniaus į Kauną, kurį tuo metu administravo vokiečių okupacinė administracija. J.Šaulys ten, anot jo, greičiausiai ir perdavė dokumentų originalus, kurie vėliau diplomatiniu paštu išsiųsti į Berlyną.
„J.Šaulys buvo vienas pagrindinių tarybos pirmininko A.Smetonos pagalbininkų ir bendradarbių. A.Smetona labai juo pasitikėjo, be to, J.Šaulys puikiai kalbėjo vokiškai ir turėjo labai gerus ryšius su vokiečių karine okupacine administracija“, - aiškino jis.
Anot istoriko, Lietuvoje kitų originalų ieškoti neverta. „Jeigu tas originalas iki 1940 metų ir buvo Lietuvoje, istorinėje Prezidentūroje Kaune, tai po 1940-ųjų vasaros įvykių – okupacijos ir aneksijos – jis kartu su visais kitais dokumentais buvo pagrobtas ir išvežtas į Rusiją“, - teigia Algimantas Kasparavičius.
„Vakar Lietuvai buvo lyg ir savotiška antra Vasario 16, nes mes galų gale turėsim prog1 prisiliesti prie Vasario 16 dienos akto originalo, jį adekvačiai panaudoti ir išblaškyti tuos negatyvius šešėlius, plaukusius pastaruosius metus ir dešimtmečius iš kai kurių valstybių, pirmiausia iš kai kurių Rusijos istorikų, kurie kėlė abejonę, ar iš viso egzistavo toks Vasario 16 dienos aktas, ar tai nebuvo tiesiog istorinė fikcija“, - įsitikinęs A. Kasparavičius.
A.Kasparavičius sako, kad Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos diplomatinis archyvas, kuriame Vytauto didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis ir aptiko dokumentus, buvo Lietuvos istorikų taikiklyje. Tačiau dėl to, kad jis išsamiau netyrinėtas, istorikas kaltino ne pačius mokslininkus, o Vyriausybę, neužtikrinančią pakankamo tokioms paieškoms reikalingo finansavimo.
„Tas klausimas buvo keliamas, bet turint galvoje apverktiną finansinę Lietuvos mokslo situaciją, kuri tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį, praktiškai bet kokioms komandiruotėms Lietuvos istorikai yra labai apriboti dėl finansinių galimybių. Pats darbas Vokietijos ar Rusijos archyvuose reikalauja pragyvenimo kaštų, paieška dokumentų reikalauja tam tikrų lėšų, kurių Vyriausybė neranda galimybės skirti“, - dėstė jis.
A.Kasparavičius pabrėžia, kad susigrąžinti galima tik tai, kas buvo pagrobta, pavogta, šiuo atveju Lietuva gali prašyti Vokietijos aktą perduoti ar net išpirkti, nes aktą Lietuvos taryba oficialiai perdavė Vokietijai ir jis yra šios šalies archyvų nuosavybė.
„Aš manau, kad bus reikalingas tam tikrų juridinių dalykų pakoregavimas Vokietijos archyvuose ir svarbiausia, turbūt, Vokietijos dabartinės Vyriausybės kanclerės Angelos Merkel gera politinė valia. O gal pakaks ir užsienio reikalų ministro politinės valios, kad dokumentas būtų ne sugrąžintas, o perduotas“, - sakė jis.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto lietuviškąjį ir vokiškąjį originalus šį trečiadienį aptiko VDU mokslininkas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorius Liudas Mažylis.
Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Iki šiol nebuvo žinoma nė apie vieno akto originalo buvimo vietą.
1987-aisiais gimęs Lietuvos politinės veikėjas ir publicistas S.Kairys pagal išsilavinimą buvo inžinierius technologas, jis buvo artimas A.Smetonos bendražygis, 1919-aisiais ėjo Laikonosios Vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministro pareigas, 1926 buvo Seimo vicepirmininku. Besibaigiant karui jis pasitraukė į Vokietiją ir nuo 1951-ųjų persikėlė gyventi į Jungtines Valstijas, mirė Niujorke 1964-aisiais. S.Kairys buvo vienas iš pirmųjų socialdemokratų partijos vadovų, laikomas vienu kairiųjų idėjų pradininku Lietuvoje.
