Vilniaus savivaldybės surengtoje sostinės Rotušėje vykusioje ekspertų diskusijoje ketvirtadienį dauguma kalbėjusiųjų kritikavo atsinaujinančius savivaldybės ketinimus muziejų pervadinti ar apskritai atsisakyti jo finansavimo.
Įstaiga skirta reprezentuoti visai šeimai, ekspozicija apima tiek rašytojo, sovietmečio veikėjo Antano Venclovos, tiek ir jo sūnaus, sovietmečio disidento, Jeilio universiteto profesoriaus, rašytojo Tomo Venclovos istoriją bei kūrybą. Čia vyksta ir įvairios diskusijos, kiti renginiai.
Svarstymai dėl muziejaus likimo atgimė Rusijai pradėjus karą Ukrainoje – kai kurie politikai, visuomenės atstovai piktinasi, kad dar sovietmečiu įsteigtame muziejuje pernelyg mažai kalbama apie A. Venclovos, kaip tuometinio režimo kolaboranto, vaidmenį.
Išsaugojimo šalininkai ragina pernelyg nesureikšminti A. Venclovos ir akcentuoja T. Venclovos talentą, žinomumą pasaulyje ir jo, kaip disidento ir vieno reikšmingiausių Lietuvos intelektualų veiklą.
T. Venclova: gyviesiems muziejai nesteigiami
Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas citavo paties T. Venclovos laišką Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, kuriame rašytojas teigia pasigendantis diskusijose ir jo paties dalyvavimo.
„Pirma, ne aš Venclovų namus-muziejų įsteigiau ir atidarinėjau, ne man juos ir naikinti. Tai – savivaldybės reikalas. Antra, pervadinti muziejų Tomo Venclovos muziejumi, kaip siūlo Valdemaras Klumbys, griežtai nesutinku. Gyviems asmenims muziejai nesteigiami. Net po mirties, jei norima tai padaryti, paprastai išlaukiama 10-15 metų“, – rašė jis.
T. Venclova sako, kad būtų galima įstaigą pavadinti „Literatūrinių ryšių muziejumi, kas iš esmės atitinka jo specifiką“.
Vis dėlto, jei savivaldybė nuspręstų muziejų uždaryti, T. Venclova prašo sostinės valdžios perduoti visą turtą – knygas, baldus, rankraščius ir paveikslus – Kauno Maironio muziejui ar „kitos rimtos kultūrinės įstaigos saugyklai“.
Rašytojas atmeta ir siūlymus perduoti muziejų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, abejodamas, ar įstaiga galėtų objektyviai nušviesti susijusius klausimus.
Pateikia kitą įvykių versiją
Rašytojas argumentuoja tai Genocido tyrimų centro atstovo Egidijaus Stanciko teiginiais, kuriuos vadina nepagrįstais.
Anot jo, priešingai, nei teigia E. Stancikas, namo Vilniuje, dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje, Venclovų šeima neužgrobė.
T. Venclova, remdamasis viešai prieinamais duomenimis, tvirtina, kad buvęs vilos savininkas, lenkų karo gydytojas Antonis Kiakszto nebuvo sovietų saugumo suimtas ar kankintas bei ištremtas po 1940-ųjų okupacijos. Jis dar 1939-aisiais per sovietų-lenkų karą tapo karo belaisviu ir grįžęs iš nelaisvės, pasak T. Venclovos, išvyko į Lenkiją, kur ir mirė.
Minimas pastatas, rašytojo teigimu, nacionalizuotas per pirmąją sovietų okupaciją – butas jo tėvui paskirtas tik 1947-aisiais, o iki tol čia gyveno kiti menininkai.
T. Venclova laiške merui taip pat tvirtino, kad jo tėvo iš Palangos valdžios pirkta vila prieš tai tikrai priklausė sovietmečiu kalintam asmeniui, bet jo tėvas apie šią istoriją nežinojęs. Rašytojo teigimu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, namelį minėtas asmuo atgavo ir pardavė, o šiuo metu ji, rašytojo žiniomis, priklausanti „valstiečių-žaliųjų“ pirmininkui Ramūnui Karbauskiui.
„Taigi, kalbos apie užgrobimus yra niekuo neparemtos“, – sako rašytojas.
Jis piktinasi ir kai kurių sostinės politikų siekiu sulyginti Venclovų namus su Josifo Stalino muziejumi Sakartvele, sakydamas, jog „kad ir kokios būtų Antano Venclovos klaidos ir nuodėmės, gretinimo su Stalinu jis nenusipelnė“.
Istorikai: naikinimas sąmonės nepakeis
Vilniaus universiteto istorikas Antanas Terleckas sako, kad diskusijų dėl A. Venclovos, kaip sovietinio režimo kolaboranto, nekyla.
„Nepaisant to, manau, kad šis muziejus turi potencialą milžinišką būti išnaudotas kaip produktyvi diskusijų kultūros erdvė. Tikrai nemanau, kad muziejus yra tokio masto pūlinys, kurio mums atsikračius kažkaip pagerėtų istorinė savivoka, santykis su istorine praeitimi“, – kalbėjo A. Terleckas.
Anot jo, ženklų, primenančių sovietmetį, viešojoje erdvėje mažėja – prisimindamas neseniai nukeltą kito sovietmečio rašytojo, A. Venclovos giminaičio Petro Cvirkos paminklą, jis teigė, kad dėl to tautos istorinė sąmonė nepakito.
Tuo metu Venclovų giminės istorija leidžia kalbėti apie „skirtingus, sunkiai suderančius istorijos siužetus“.
„Kalbant apie Venclovų šeima, ne tik apie Antaną, ne tik apie Tomą, tai yra šeima, turinti gilią istoriją (...) Per Merkelį Račkauską (A. Venclovos uošvį – BNS) galima sekti iki XIX amžiaus ir dar netgi giliau. Ir tai – labai intriguojanti perspektyva, kaip vienos šeimos istorijoje susiduria daug istorinių pasakojimų“, – tvirtino jis.
Pasak istoriko, muziejuje yra daug vienoje vietoje prieinamų vertingų istorinių šaltinių, nuotraukų, laikraščių.
„Nemanau, kad šis muziejus yra opi problema nei karo Ukrainoje, nei mūsų santykių su sovietmečiu fone. Tai yra muziejus, kuris neveikia gerai, jį reikia atnaujinti, bet tas atnaujinimas, man atrodo, turi vykti labiausiai iš vidaus (...), o ne kaip nors iš išorės priimant brutalų sprendimą“, – kalbėjo istorikas.
VU literatūrologas ir istorikas Paulius Subačius kvietė „neatimti iš visuomenės kultūros istorijos šios viešosios erdvės“. Jis siūlo galimybę įstaigai veikti be pavadinimo, kaip kurios nors kitos įstaigos, pavyzdžiui, Vilniaus muziejaus, filialui.
Jis ragino atsisakyti siūlymų priskirti muziejui ir konkretų architektūros, literatūros, kolaboracijos, desovietizacijos ar bet kurį kitą pavadinimą, kadangi tai itin susiaurintų jo sampratą bei ragino rengti konkursą muziejaus vizijai.
„Ne komisijų reikalas yra nuspręsti, kokia turi būti muziejaus programa. Muziejaus, ekspozicijos programa yra sudėtingo, sunkaus darbo rezultatas“, – sakė P. Subačius.
Kviečia palikti kaip prisitaikymo ženklą
Filosofė, sovietmečio tyrinėtoja Nerija Putinaitė laišku ragino diskusijose neišskirti tik Venclovų muziejaus, o permąstyti memorialinių muziejų koncepciją Lietuvoje.
„Nemanau, kad Venclovų namai-muziejus yra blogiausiai veikiantis. Galbūt net priešingai – esu dalyvavusi kaip žiūrovė keliose diskusijose apie sovietmetį, jos buvo įdomios ir tikrai ne prosovietiškos. Žinia, ekspozicija turbūt turi būti atnaujinta, tačiau, interjeras, tikiuosi, išlaikytas kaip buvęs“, – rašė ji.
„Man patiktų, jei tai ir liktų muziejus, susijęs su sovietinės inteligentų nomenklatūros veikla – kolaboravimu, prisitaikymu, laviravimu ir panašiai (...). Man apskritai rūpi, kad prisitaikymo lengvybė ir pagundos tam tikromis politinėmis sąlygomis nebūtų ištrinti iš atminties“, – tvirtino N. Putinaitė.
Literatūrologė ir vertėja, verčianti T. Venclovą į lenkų kalbą, Beata Kaleba sako kad T. Venclova yra „nuo seno pats žinomiausias lietuvis Europoje“, o užsieniečiams muziejus asocijuojasi būtent su Tomu, ne jo tėvu Antanu.
Anot jos, T. Venclova Vakaruose yra matomas kaip „labai geras poetas, kuris vos vos negavo Nobelio premijos“, taip pat yra itin gerbiamas kaip Helsinkio grupės steigėjas.
Ji siūlo apsvarstyti įstaigai XIX-XX amžiaus lietuvių inteligentijos muziejaus koncepciją, tai, pasak mokslininkės, galėtų būti ir tinkama vieta moksliniams tyrimams ir diskusijoms.
M. Kvietkauskas: uždarymas – vandalizmas
Buvęs kultūros ministras, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas sakė sunkiai įsivaizduojantis galimybę miestui švęsti 700 metų jubiliejų uždarius muziejų, kadangi T. Venclova yra „atpažįstamas ženklas tarptautiniu mastu“.
Galimybę uždaryti muziejų jis prilygino vandalizmui.
„Tai būtų vandalizmo veiksmas – sunaikinimas, uždarymas, pardavimas, ištrynimas šios erdvės, šios istorijos atminties iš miesto. Yra toks teorijos terminas, kalbant apie miesto paveldo, tapatybės naikinimą – urbicidas, (...) miesto naikinimas“, – svarstė jis.
„Man atrodo, žymiausio lietuvių šiuolaikinio poeto, Vilniaus poeto, Vilniaus istoriko Tomo Venclovos jaunystės namų uždarymas yra kaip tik tokio urbicido veiksmas“, – tvirtino M. Kvietkauskas.
Jis siūlo A. Venclovos istorijoje atrasti „ne vien kolaboravimo prasmę“, abejojo muziejaus pavadinimo keitimu ir ragino atnaujinti muziejaus koncepciją, išlaikant jį kaip literatūros edukacijos ir diskusijų erdvę.
Rašytoja Giedrė Kazlauskaitė taip pat siūlo atnaujinti muziejaus koncepciją rengiant edukacijas moksleiviams, pristatant sovietmetį, kolaboravimą, taip pat ir T. Venclovos asmenybę bei kūrybą.
Istorikas: muziejaus darbuotojai bijo
Vilniaus universiteto bei Genocido tyrimų centro istorikas Valdemaras Klumbys sako, kad muziejuje detalesnės medžiagos apie A. Venclovą „beveik nėra“, o visa pateikiama informacija sukasi apie literatūrą ir T. Venclovą.
„Iš esmės Antano Venclovos yra tiesiog bijoma dėl savaime suprantamų priežasčių – kai ateina politikai ir pradeda aiškintis, o kas čia apie Antaną Venclovą, kodėl jis ne taip įvertintas ir panašiai, tai atitinkamai iš karto kelia baimę ir norą nuo to Antano Venclovos distancijuotis. Man atrodo, tai nėra teisinga pozicija“, – svarstė istorikas.
Anot jo, objektyviai diskutuoti šiomis temomis neleidžia ir vis dar egzistuojanti sovietmečio baimė. Jis ragino mažinti politikų kišimąsi į šiuos klausimus. Istorikas taip pat siūlo, kad muziejus per konkrečias asmenybes galėtų atskleisti tuometinį istorinį, politinį, kultūrinį, meninį kontekstą, tai galėtų būti ne muziejus, o centras, kuriame galėtų būti vykdomi tyrimai.
Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė sako suprantanti, kad svarstymai apie galimą muziejaus uždarymą kyla karo Ukrainoje akivaizdoje jaučiant neviltį, ir be įvairių iniciatyvų aukojant pinigus ar padedant ukrainiečiams tiesiogiai daliai visuomenės ir politikų kyla noras susikurti „metafizinius demonus“.
„Bijoti autentiškumo atplaišų, istorinių salelių vis labiau nykstančių Vilniaus mieste tam tikra prasme yra ir bijoti mūsų praeities, tam tikros savasties, nes visa tai yra miesto veidas, miesto ženklai. Pasisakydama už tai, kad Venclovų muziejus būtų išsaugotas, pasisakau, kad reikia Vilniuje kuo daugiau tos autentikos palikti“, – kalbėjo ji.
Kritikavo siūlymus atkurti nuosavybę
Vilniaus savivaldybės tarybos narys Audronis Imbrasas be kita ko pabrėžė, kad Vilnius svarsto ir galimą pastato grąžinimą savininkams, o į replikas, kad būtų sunaikinti T. Venclovos jaunystės namai, atkirto, jog „daugelio vaikystės namai tebėra Vilniuje“, ir pakartojo paties rašytojo frazę, jog gyviesiems muziejai nėra kuriami.
„Turbūt būtų taikliausia Tarybinių inteligentų kolaboravimo muziejus, bet dėl to irgi ginčijamės. Ar tai reikėtų palikti kultūrinę erdvę, bet tada – kokios kultūros, ką siūlyti, tam reikėtų ne vienos diskusijos. Bet mažų mažiausiai neturėtų likti Antano Venclovos, kuris yra tautos nusikaltėlis, ar vienas iš tų, kurie ją išdavė“, – sakė politikas.
Menotyrininkė, kritikė Skaidra Trilupaitytė kritikavo šį siūlymą, sakydama, kad iš tiesų atsiradus buvusių prieškario savininkų palikuonims, siūlytų svarstyti pinigines kompensacijas, kaip tai padaryta nacių nusavinto žydų turto atveju Lietuvoje.
Istorikas Nerijus Šepetys tvirtino, kad svarstantys apie restituciją tuomet turėtų galvoti ir apie didžiosios daugumos sostinės centre esančių pastatų grąžinimą buvusių savininkų palikuonims.
„Kai girdime kai kurių politikų, aš sakyčiau, truputį nesąžiningą siūlymą grąžinti savininkams – jei esame nuoseklūs ir sąžiningi, tada taip, padarykime tai mūsų politiniu principu“, – svarstė istorikas.
„Pamėginkime sugrąžinti savininkams visiems, kuriems priklauso, ir pažiūrėkime, kas išeis: žydams, lenkams – 90 proc. Vilniaus. Ir prisiminsime, kad čia esame atėjūnai ir užkariautojai, ir tada galbūt mums praeis noras darkyti, uždarinėti muziejus, elgtis kaip chamai ir chlopai, kas iš tiesų ir esame“, – pabrėžė jis.
