Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 90-ąsias metines, mes privalome prisiminti nepriklausomybės kovų sūnus, kurie sąžiningai tarnavo Lietuvai ir iki paskutinio atodūsio buvo ištikimi nepriklausomybės idėjoms.
Vienas iš jų – Kazys Gaižutis, gimęs 1907-02-03 Mykoliškyje (vietinių gyventojų dar vadinamas Mikališkis – kaimas Linkmenų seniūnijoje, 4 km. nuo Linkmenų, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje), Linkmenų vlsč., Švenčionių aps., augęs gausioje septynių brolių ir dviejų seserų šeimoje, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, visuomenės veikėjas. Gal simboliška, kad K.Gaižutis, švęsdamas vasario 16-ąją, skaičiuodavo ir savo gimtadienius.
Šiemet mes minime 101-ąsias Kazio Gaižučio gimimo metines. Kur bebūtų, ką bedarytų, jis visada buvo ištikimas savo Tėvynei. Karininko priesaikos žodžiai ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailint jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę visada buvo jo širdyje ir darbuose.
Pirmasis nepriklausomybės kovų išbandymas - suėmimas
Kazio tvirtas lietuviškas būdas, paslaugumas susiformavo bręstant lemtingų Lietuvai įvykių sūkury. Po pirmojo pasaulinio karo Švenčionių apskritį pakaitomis užgrobdavo bolševikai (raudonarmiečiai) ir lenkų legionai. 1920 m. spalio- lapkričio mėn. apskritį (be nedidelės vakarinės dalies) okupavo Pilsudskio – Želigovskio kariuomenė ir ją neteisėtai įjungė į Lenkijos sudėtį.
Apskrities lenkinimas, kolonizacija buvo vykdoma įvairiomis tiesioginėmis ir netiesioginėmis teisinėmis, administracinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis priemonėmis per valstybės įstaigas, spaudą, mokyklą, bažnyčią. Lietuvių kultūros ir tautiškumo švyturėliu buvo Švenčionių lietuvių gimnazija, veikusi 1919 – 1937 m. 1920 metais lenkams okupavus lietuvišką Linkmenų miestelį, buvo sudrumstas ramus Gaižučių šeimos gyvenimas.
1920 m. Kazys Gaižutis Linkmenų klebono Juozo Breivos dėka buvo priimtas į Vilniaus gimnaziją, bet lenkams okupavus Vilnių turėjo stoti į Švenčionių gimnaziją. Besimokydamas gimnazijoje, lenkų okupacinės valdžios buvo apkaltintas sukilimo rengimu ir suimtas. Vėliau iš kalėjimo buvo paleistas be teisės toliau mokytis. K. Gaižutis norėdamas išvengti lenkų valdžios persekiojimų ir siekdamas toliau tęsti mokslus 1926 m. su draugu Karoliu Cicėnu perėjo demarkacinę liniją ir atvažiavo į Šiaulius. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau įstojo į Kauno kunigų seminariją. Šiuos laikus K. Gaižutis aprašo:
„Į Šiaulius atvažiavau 1926 m. Neturėjau kur gyventi, todėl pažįstamas nuvedė pas Stanislavą Venclauskienę. Į augintinius jau netikau – buvau penkias klases baigęs kavalierius. Tačiau pagalbos tikėjausi. Norėjau mokytis toliau. (...) Na, o po to nuolatos palaikiau ryšį su šiais namais. Iki pat 1944-ųjų. Iš pradžių S. Venclauskienė mane šelpė pinigais, net anglų kalbos mokytoją nusamdė, kad pasivyčiau kursą. Kai po metų įstojau į Kauno kunigų seminariją, pas S. Venclauskienę atvažiuodavau kaip pas mamą (mano visa giminė gyveno Lenkijoje – Vilniaus krašte, buvau iš ten pabėgęs 1926 m., bijodamas suėmimo).“
Mokslų kunigų seminarijoje K. Gaižutis nebaigė, kadangi nusprendė tapti karininku.
Be reikalo – nepakelk, be garbės – nenuleisk
Karo mokykla taikos meto sąlygomis parengdavo ir išleisdavo pakankamą skaičių karininkų, reikalingų Lietuvos kariuomenei, bet reikėjo ieškoti būdų, kaip parengti kuo daugiau karininkų karo metui, didesnei kariuomenei. Tai buvo daroma per kariūnų aspirantų tarnybą. Nuo 1926 m. pradedamas atsargos karininkų rengimas, steigiama aspirantų tarnyba. Mokslas trukdavo 12, vėliau – 15 mėnesių. Atsargos karininkų atranka ir rengimas taip pat vyko pagal griežtus reikalavimus.
Kandidatai, 18–29 metų vyrai, privalėjo būti baigę vidurinį mokslą. Baigusiems mokslą suteikdavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir išleisdavo į atsargą. Atsargos karininkai būdavo šaukiami į pakartotinius mokymus, po kurių galėjo būti suteikiamas aukštesnis laipsnis, iki kapitono imtinai. Iki 1940 m. išleista 15 aspirantų laidų.
Būdamas 25-ų metų K. Gaižutis įstojo į Kauno Karo mokyklą ir 1933-09-15 baigė VIII aspirantų laidą. Jam buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir paleistas į artilerijos karininkų atsargą. Vėliau dirbo Karo mokykloje raštininku ir studijavo teisę Vytauto Didžiojo Universitete. 1936-05-10 baigė 10 mėn. atsargos karininkų kursus, priimtas į tikrąją karo tarnybą, paskirtas į I artilerijos pulką būrio vadu (Kupiškyje). 1937-06-01 paskirtas 3 grupės karininku žvalgu.
1939-06-13 pakeltas į leitenantus.
Nuo 1935 m. gimsta labai gražios, visam gyvenimui įsimenamos tradicijos: suteikiant karininko laipsnį, Lietuvos Respublikos Prezidentas paliečia kardu kariūno petį tardamas žodžius: „Be reikalo – nepakelk, be garbės – nenuleisk“. Priesaikos ceremonijos pradedamos rengti prie Vytauto Didžiojo paminklo Panemunėje.
Karo mokykla išugdė kilnų, energingą, vyrišką, suvokiantį savo pareigas ir garbę karininką.
Lietuvos kariuomenės likvidavimas
Po Lietuvos okupacijos Sovietų Sąjungos karinių struktūrų vaidmuo pirmiausia pasireiškė neutralizuojant ir vėliau likviduojant Lietuvos kariuomenę.
Nuo 1940 m. rugpjūčio mėnesio iki gruodžio mėnesio pabaigos Lietuvos kariuomenės likvidacija vyko inkorporuojant ją į Raudonosios armijos (RA) sudėtį ir performuojant į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą (29 ŠTK). Kilus karui, korpusui buvo įsakyta atsitraukti į Rusiją. Lietuviai kariai, siekdami likti Lietuvoje, sukilo. Į Rusiją atsitraukė tik 1,5 tūkst. korpuso karių ir RA vadovybė buvo priversta korpusą likviduoti. Likę RA žinioje buvusio korpuso kariai išskirstyti po įvairius dalinius, o vėliau išsiųsti į RA 16-ąją lietuvišką šaulių diviziją. Korpuso atsiskyrimo nuo RA metu žuvo ne mažiau kaip 120 lietuvių karių.
Vakarų Europos šalių pavyzdžiu organizuota Lietuvos kariuomenė buvo materialiai ir moraliai sužlugdyta ir sunaikinta įtraukiant ją į totalitariniais principais organizuotos sovietinės armijos sudėtį.
Likviduojant Lietuvos kariuomenę Kazys Gaižutis buvo paskirtas į RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos 618 artilerijos pulką, 1940-09-24 – 215 šaulių pulko artilerijos baterijos vadu. Karo pradžioje 1941-06-22 buvo sukilusių karių tarpe ir pasitraukė iš Pabradės poligone dislokuotos RA dalies. Dalyvavo 1941 m. sukilime Linkmenų - Kirdeikių apylinkėse.
1941 m. sukilimo dalyvis
Dar prieš karo pradžią tarp SSRS ir Vokietijos Lietuvos karininkas K. Gaižutis buvo tvirtai nusprendęs pasitraukti iš RA ir dalyvauti planuojamame sukilime prieš sovietinius okupantus. Jis palaikė aktyvų ryšį su sukilimo organizatoriais Ignalinos krašte. Sukilimo dalyvis Viktoras Maldžiūnas savo knygoje „Išaugau Vilnijoj“ rašo:
„Kiek vėliau pas mane pradėjo lankytis kilęs nuo Linkmenų Lietuvos kariuomenės kadrinis karininkas, mano sesers Janinos klasės draugas Kazys Gaižutis. Nemažai informacijos gavau ir iš jo. Tačiau pagrindinius nurodymus mūsų būriui teikė Vladas Nasevičius. Svarbiausi jų:
Karo pradžios laukiama vasaros (1941 m.) pradžioje. Laiko nedaug, reikia intensyviai ruoštis. Turi būti labai griežtai laikomasi konspiracijos.
Karui prasidėjus, svarbiausia – visame krašte nedelsiant perimti valdžią į savo rankas, kad atėję vokiečiai rastų jau susiformavusius Lietuvos organus.
Sovietų administracijos žmonės paniškai bėgs į Rytus. Galima sulaukti teroro veiksmų. Sukilėlių ginkluotosios pajėgos pereinamuoju laikotarpiu privalo apsaugoti Lietuvos gyventojus nuo žudynių, teroro veiksmų ir anarchijos.
Sukilėliams nerekomenduojama savo noru įsivelti į mūšius su reguliariąja priešo kariuomene ir trukdyti jai trauktis iš Lietuvos.
Vos karui prasidėjus, sukilėliai nutraukia visame krašte telefono- telegrafo ryšius.
Pagal galimybes ardomi geležinkelio bėgiai, siekiant trukdyti krašto apiplėšimą.
Sužinoję apie karo veiksmų pradžią, keli sukilėliai atvyksta į suderintą iš anksto vietą ir laukia, kada vokiečių lėktuvai išmes sukilimui skirtus ginklus.“
Pasitraukęs iš RA Gaižutis atvyko pas Kirdeikių pradžios mokyklos mokytoją Antaną Biliūną, kur aptarė Kirdeikių sukilėlių būrio planus, dalyvavo kautynėse su besitraukiančiais sovietų daliniais, buvo sužeistas. Viktoras Maldžiūnas prisimena: „Kiek vėliau ano meto lietuviški laikraščiai ragino aprašyti kiekvieno buvusio sukilėlių būrio veiklą, taip pat užpildyti kiekvieno kovotojo lapą.
Ragino ir mane.(...) Didžiausių šiais klausimais mano autoritetų, Nasevičiaus ir Gaižučio, nebuvo.(...) Vėliau sužinojau, jog Kazys Gaižutis, savo gimtose apylinkėse vadovavęs Linkmenų sukilėlių būriui, sovietams traukiantis, pateko į priešų apsuptį. Nors ir sužeistas, su peršautu petimi, patyręs karys sėkmingai gynėsi, kol sulaukė paramos. Nevaldydamas rankos, šautuvą užtaisydavo dantimis. Po to Gaižutis du mėnesius gydėsi Utenos ligoninėje ir pasirodė Švenčionyse tik pasveikęs.“
Lietuvos sukilėliai ir daugelis sukilimo vadovų bei Laikinosios vyriausybės narių iš pradžių nesuvokė tikrųjų nacių tikslų, bent jau pirmąją savaitę daugelis jų žiūrėjo į vokiečių kariuomenę kaip į išvaduotoją ir sąjungininkę. Todėl daugeliui jų tai, kad liepos mėnesio pabaigoje Lietuvoje, nepaisant gerai veikiančios Laikinosios vyriausybės sudarytos administracijos, buvo įvesta civilinė vokiečių valdžia, buvo skaudus smūgis.
Antinacinio pogrindžio veikloje
1941 m. vasarą Švenčionių lietuviai organizavosi užbėgti atslenkančiai vokiečių kariuomenei už akių ir užimti savivaldybės įstaigas. K. Gaižutis buvo pakviestas dirbti į Švenčionių miesto savivaldybę. Metus dirbo burmistro pavaduotoju, o vėliau miesto burmistru. Vadovaudamasis nuostata, kad vokiečiai yra ne išvaduotojai, o nauji okupantai, Kazys, dirbdamas administracinį darbą, kartu dalyvavo antinacinio pogrindžio veikloje, padėjo daugeliui išvengti išvežimo darbams į Vokietiją, gynė tautiečius nuo vokiečių siautėjimų.
V. Maldžiūnas apibūdina mūsų herojų: „Švenčionių burmistras – Kazys Gaižutis. Švenčioniškis, kilęs nuo Linkmenų. Lenkų okupacijos metais buvo pasitraukęs į Nepriklausomą Lietuvą, kur tarnavo kariuomenėje karininku. Vėliau buvo teritoriniame korpuse. Lietuvos Aktyvistų Fronto veikėjas, vienas 1941 m. sukilimo Švenčionių krašte organizatorių. Prieš pat sukilimą iš sovietų kariuomenės dezertyravo ir suorganizavo Kirdeikių partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo. Kovose sužeistas. Dirbdamas Švenčionių miesto burmistru, neapsiribojo savo tarnybinėmis pareigomis, bet labai aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje.“
K. Gaižutis buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys ir Švenčionėlių apylinkės vadas. LLA įkurta Vilniuje 1941 m. gruodžio mėnesį. LLA – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis.
Su meile Lietuvai, artimui ir šeimai
Artėjant antrajai sovietų okupacijai likimo audros nubloškė Kazį, kaip ir daugelį kitų, į Vakarus. Kurį laiką jis gyveno Austrijoje. O po karo emigravo su šeima į JAV, apsigyveno Klivlende, kur gyveno žmonos dėdė.
Kazys vedė Eleonorą Šilinskaitę (1917) ir susilaukė sūnaus Kęstučio (1942). Įsikūrus Klivlende susilaukė dukrelių Danutės (1955) ir Vidos (1960). Taurus lietuvis buvo Kazys, jis rūpinosi ne tik savo šeima, bet ir artimu. Būdamas Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) Klivlendo skyriaus pirmininku, rėmė savo tautiečius, lankė sergančius, jų tarpe savo a.a. žentą Julių Stankų. Telkė lėšas ir Jaunimo kongresui kaip kongreso Ohajo finansų direktorius.
Ir, žinoma, Kaziui visada rūpėjo lietuviški reikalai. Jis ilgus metus buvo Lietuvių karių veteranų sąjungos (LKVS) „Ramovė“ Klivlendo skyriaus narys ir pirmininkas bei Ramovėnų choro narys. Telkė lėšas išleisti ir platino choro plokšteles. Rinko lėšas žurnalui „Karys“ paremti ir platino jį JAV. „Kario“ žurnale Nr.12(1691), 1992 m. rašoma: „Šią vasarą ponas K. Gaižutis lankėsi Lietuvoje.
Ir čia jis aktyviai dirbo platintojo darbą: užsakė „Kario“ žurnalus Švenčionių, Ignalinos, Švenčionėlių vidurinėms mokykloms, Klaipėdos universiteto bibliotekai, savo giminėms, jaunystės draugams iš Karo mokyklos laikų.“ Prisidėjo išleidžiant knygas: „LKVS Ramovė veikla, II dalis (1961 – 1987 m.)“ ir antrąją dalį „Kovos už Lietuvos nepriklausomybę“. Už nuopelnus pakeltas į „Ramovės“ garbės narius.
O vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nors ir būdamas garbingo amžiaus, kaip knygnešys rinko Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviškas knygas, enciklopedijas ir siuntė savo lėšomis ištroškusiai laisvo žodžio tautai. Ne vieną siuntinį su knygomis yra gavę Švenčionių, Ignalinos ir Linkmenų mokyklos.
Mūsų herojaus sūnėnas, bendravardis Kazys Gaižutis, gyvenantis Vilniuje, prisimena:
„Su dėde Kaziu mes susirašinėjome. Kai dėl pablogėjusios sveikatos negalėdavo rašyti, jis vienu pirštu su spausdinimo mašinėle spausdindavo man laiškus arba prašydavo žmonos, kad jinai, jam diktuojant, parašytų. Visi laiškai, nesvarbu ar parašyti penkiasdešimtaisiais ar devyniasdešimtaisiais metais, alsavo rūpesčiu savo artimui ir meile gimtam kraštui.
Kiekviename laiške jis paklausdavo, kaip sveiki Mikališkyje, turėdamas omenyje savo sesers Marytės Žemaitienės (Gaižutytės) ir mano tėvo Juozo Gaižučio šeimas. Dėdei rūpėjo jo brolio Vlado, gyvenusio Panevėžyje, sveikata. Jis siuntė vaistus ir aukojo pinigus dukterėčios Kazės vyro Broniaus gydymui. Kol sveikata leido, dėdė lankėsi Lietuvoje. Būdavo net kelis kartus į metus atvažiuodavo.
Dėdės troškimai išsipildė, jis aplankė nepriklausomybės kovų ir karinės tarnybos vietas, su jauduliu širdyje apžiūrėjo buvusias artilerijos pulko kareivines Kupiškyje, Medininkų pilį, lankėsi Kirdeikiuose, Švenčionių Sąjūdžio būstinėje ir daugelyje kitų vietų. Jis maloniai buvo priimtas Linkmenų, Ignalinos ir Švenčionių mokyklose. Pandėlyje, Rokiškio r. apsikeitė gražiais prisiminimais apie tarnybą Kupiškyje su tarnybos draugu, savo pavaldiniu Romu Rasiuliu. Na, o Šiluvoje, bendraudamas su kunigu Gintautu Jankausku, dukterėčios Elenos, gyvenančios Šiauliuose, sūnumi, mintimis sugrįžo į Kauno Kunigų seminariją, kur 3,5 metų mokėsi.“
Kazys Gaižutis mirė 2004-10-29, palaidotas Klivlende, JAV.
K.Gaižučio gražus, pavyzdingas kupinas meilės Lietuvai, artimui ir šeimai, kovotojo už nepriklausomybę gyvenimas – tai kelrodė žvaigždė ateinančioms kartoms, kaip saugoti savo tautą. Taurūs jo darbai amžinai išliks mūsų atmintyje ir širdyse.
Nuoširdžiai dėkoju K.Gaižučiui už pagalbą rengiant šį straipsnį
Povilas ŠIMKAVIČIUS
ats. pulkininkas leitenantas
