Tėvas papasakojo, kaip moteris jėga tempė verkiantį vaiką per miestą, ką policijos pareigūnai rado išlaužę jos buto duris, ką išgyveno tuo metu tėvai ir atskleidė kitas sukrečiančias įvykio detales.
Pateikiame išskirtinį tėvo Vlado interviu.
Ar galėtumėte truputėlį papasakoti ir prisiminti, kaip vakar viskas vyko nuo pat pirmų akimirkų, kai Jūs sužinojote (apie dingusį berniuką – aut. past.)?
Iš karto pabrėšiu, kad čia yra iš mano matymo kampo, nes aš tuo metu, kada mano žmona buvo „Akropolyje“ kartu su sūnumi (kitu – aut. past.), buvau namuose. Tai atstumas buvo, aš negalėjau tuo metu ir tą pačią sekundę tiksliai žinoti, kas vyksta, tik iš kalbos ir pasakojimų sužinodavau. Bet į ką aš vakar sureagavau ir iš karto bandžiau paviešinti, tai situacija tokia – tipiškas paprastas apsilankymas parduotuvėje. Žmona ieškojo man marškinėlių komandiruotei, šiandienai skrydžiui į Londoną. Vaikas yra moksleivis. Kažkas netyčia padarė klaidą parašė, kad vežimėlyje tarsi buvo paliktas ar panašiai. Jis vaikščiojantis į mokyklą vaikas, tai jis tikrai ne vežimėlyje buvo. Bet jis buvo prisėdęs, žinote, ant tų žaislinių supamų mašinėlių. Jis, kaip sakant, paprašė mamos euriuko: „Leisk man, kol tu vaikščiosi, aš pasisupsiu.“
Jis juk ne mažas vaikas ir kieme, ir mokykloj visur vaikšto. Taigi, mes jį išleidžiame, protingai, nenutolus. Mama turėjo labai su juo gerą susitarimą, jeigu ji pereina į kitą parduotuvę, ji būtinai ateina pas jį, perveda. Nes, žinote, „Zaros“ parduotuvė, ten tiesiog įėjo, paliko (sūnų – aut. past.) prie vadinamų zonų, kur būna poilsio salelės. Nes, pavyzdžiui, pardavėja, kuri buvo šalia prekybos salelėje, nieko įtartino nepastebėjo dėl tos moters. Tai tas dar vienas keistas faktorius buvo, kad atrodo, suaugę žmonės mato, bet nieko.
Žodžiu, gavosi, kad mama iki 10 minučių, aš klausiau jos, kaip ji jaučia, tai sakė, kad iki 10 minučių, sako: „Aš užėjau į tą parduotuvę, išsirinkau, išeinu – nėra vaiko“. Na, šiaip nebuvo jokios pirmos panikos, nes būdavo, kad jis nubėga į „Lego“ žaislų parduotuvę, turi savo objektus, kuriuos mėgsta. Tai jis gal nubėgo į tą parduotuvę jos akimis, tai ji pirmiausia apėjo tas parduotuves, jokios panikos nebuvo. Galvojo gerai, paskutinis atvejis galbūt labai į tualetą užsinorėjo vaikas. Nuėjo link tualeto iš tos „Zaros“, viską apėjo – ne, nieko nėra. Na gerai, tada einame prie to informacijos posto, kur galima per radiją paskelbti, kad „toks ir toks berniukas, tokiais marškinėliais, mama laukia prie informacijos posto.“ Paskelbė, įrašą man žmona atsiuntė, jokios reakcijos. Tada, aišku, visoms giminėms buvo paskambinta, parašyta, kad vaikas parduotuvėje pasimetė. Pasimetė. Pirma mintis buvo, kad pasimetė parduotuvėje.
Ėjo laikas, tada buvo nueita pas apsauginius ir paklausta, ar jie gali pažiūrėti į kameras. Jie sakė, kad į kameras žiūri ir realiu laiku nemato vaiko. Per visas kameras žiūri, nepraeina niekur vaikas. Atsuko kažkiek minučių atgal, sako „matom“. Prieina vyresnio amžiaus moteris, man sakė apie 60-ies metų. Pasirodo, ji priėjo, paėmė už rankos ir švelniai švelniai, be jokių prieštaravimų nuvedė iki zonos, kur yra centrinis išėjimas iš „Akropolio“ ir kur yra takelis iki stotelės.
Ir kaip man vaikas pasakojo, nors vaikas, kaip dabar suprantu, labai daug epizodų blokuoja. Pas jį atsirado toks kompleksas, jis bijo prisipažinti, kad jis buvo naivus, mes taip interpretuojam. Todėl, kad mes, kai pasakėme garsiai „kaip tu galėjai nesuprasti, kad teta veda?“ Va taip, kai pasako suaugę žmonės ir po to klausia „kodėl tu taip darei“, žmogus blokuoja, jis neatsimena kodėl, nors iš tikrųjų jis atkurs, kada atsipalaiduos. Tai vat vedė ir mūsų automobilis buvo priparkuotas prie to išėjimo ir iki to momento vaikas dar jautėsi saugus. Aš jo (vaiko – aut. past.) klausiau, ką ji jam pasakė, jis sako: „Ji tylėjo“.
Klausiu tai taip tyloje ir ėjot? Sako, taip, ji tylėjo. Aš sakau, tai gerai, jūs tokioje nebylioje būsenoje nuėjote, tai prie automobilio, ką pradėjai daryti? Sako (vaikas – aut. past.), tai prie automobilio sakiau tai tetai, kad aš pasiliksiu, mamos čia palauksiu. O ji vedė toliau, tada ji jau suspaudė jam rankas. Tada vaikas pradėjo verkti ir ji veda jį ir jis verkia. Ir žmonės mato, kad jis verkia, o ji veda jį. O jis užrakintas nebėga niekur.
„Klausiu tai taip tyloje ir ėjot? Sako, taip, ji tylėjo. Aš sakau, tai gerai, jūs tokioje nebylioje būsenoje nuėjote, tai prie automobilio ką pradėjai daryti? Sako (vaikas – aut. past.), tai prie automobilio sakiau tai tetai, kad aš pasiliksiu, mamos čia palauksiu. O ji vedė toliau, tada ji jau suspaudė jam rankas. Tada vaikas pradėjo verkti ir ji veda jį ir jis verkia. Ir žmonės mato, kad jis verkia, o ji veda jį. O jis užrakintas nebėga niekur“, – kalbėjo tėvas.
Tas man dar buvo vienas iš tų šokų. Paprastai vaikas jis toks valingas. Jis, pavyzdžiui, jeigu šeimoje nutinka natūralus koks nors jo pasipriešinimas kam nors. Jis išsprūsta iš rankų, nubėga į kambarėlį savo, užsidaro, pabūna 3 minutes, vėl grįžta. Tai kitaip sakant, su savais jis nebijo parodyti emocijų. Bet su svetimais jis pabrėžtinai mandagus.
Vaikas gal buvo šokiruotas ir nežinojo, kaip elgtis?
Jis išsigando. Žinot, ko išsigando? Jūs matėte jos išvaizdą? Ji užhipnotizavo jį savo išvaizda. Žinot, kai iš tų savo visų „TikTokų“ pamato baisų žmogų ir viskas – hipnozė. Ir ką jinai sakė, ką darė, jis neprisimena. Jis kaip tas triušis ir smauglys, kuris jau stovi šalia triušis užsirakinęs – negali pajudėti. Aš čia tokią metaforą naktį bandžiau suprasti, kad galbūt toks buvo metodas.
Ir psichiškai nesveiki žmonės, aš nenoriu konstatuoti, kad ji psichiškai nesveika, nes dar teismas to neįrodė, dar nebuvo nei teismo, nieko. Bet mano akimis, prielaida yra, kad ji vis tiek turi fenomenalų dalyką, nes ne kartą bandė jau su vaikais. Buvo tie bandomieji „kamuoliai“, kada, pasakojo, kieme Žirmūnuose ne vieną kartą bandė vaikus pagriebti, žnaibyti, tempti, skriausti, sudaužti, sutrenkti vaikams. Kažkoks pas ją pataloginis nukrypimas, turi kažkokį kompleksą dėl vaikų, tarsi nori tų anūkų.
Nes ką man dar pasakė policininkas. Kai jis paklausė jos, tai kam ji jį pagrobė ar parsivedėt – atsakymas: tai mano anūkas. Ta prasme, pasitikinčiai visiškai. Jūs iš šono išgirstumėte, sakytumėt, kad tikrai močiutė čia. Tai, ko gero, stotelėje, kai žmonės pradėjo reaguoti, ji tiesiog aiškino, kad tai mano anūkas, kokios problemos, ko norit iš mūsų, vedu neklaužadą.
„Nes ką man dar pasakė policininkas. Kai jis paklausė jos, tai kam ji jį pagrobė ar parsivedėt – atsakymas: tai mano anūkas. Ta prasme, pasitikinčiai visiškai. Jūs iš šono išgirstumėte, sakytumėt, kad tikrai močiutė čia. Tai, ko gero, stotelėje, kai žmonės pradėjo reaguoti, ji tiesiog aiškino, kad tai mano anūkas, kokios problemos, ko norit iš mūsų, vedu neklaužadą“, – kalbėjo tėvas.
Ji vežė jį iš stotelės prie „Akropolio“, buvo 3 autobusai, persėdimai. Ir visą tą laiką ji sugebėjo vaiko psichiką, jis tikrai sportuojantis berniukas, judantis, jis tikrai galėjo pabėgti kurioj nors vietoj, jis niekur nepabėgo, jis jos klausėsi. Tai fenomenas. Aš manau, kad čia toks yra sutapimas labai, kad ir vaikas atviraširdis toks ir pati ta deviaciją turinti asmenybė, būtybė, nežinau, kaip ją pavadinti, ji paprasčiausiai pajuto tą momentą.
Ir dar vieną faktą paminėsiu, kad kameros rodė, kad ji neiškart priėjo. Ji praėjo pro šalį, nuėjo toliau, pabuvo, apsisuko, grįžo prie vaiko, dar sykį jį pastebėjo ir tik tada priėjo ir savo hipnozę įjungė. Aš tai taip vadinu, nes nežinau kaip tai paaiškinti, kaip ji sugebėjo sąmoningą vaiką paimti už rankutės ir nusivesti.
O sakykit, kaip dabar berniukas jaučiasi?
Jis užmigo sąlyginai ramiai. Kėlėsi, galvojau, kad miegos ilgiau, nes pavargęs, bet žinote, įprastai apie 6:30 į mokyklą keliasi, tai dabar atsikėlė 8:30. Tai šiaip jam įprasti atsibudimo rėmai buvo. Nebuvo jokių netipiškų elgsenų iš jo pusės. Dar pastebėjo vakar žmona, kad, nors mes sakom, kad jis negavo tokios akivaizdžios traumos, nes fiziškai patikrino vaiką.
Ar nėra smurto žymių pas jį?
Medikai patikrino jį ir paklausė mūsų ar nėra kokių nors mėlynių, tai mes naujų mėlynių neradom. Pats vaikas pajuokavo, sako: „pas mane čia nagas truputį suskilo, tai čia ne ji padarė“.
Bet daugiausiai ką ji sugebėjo padaryti, tai ji labai stipriai suspaudė jo ranką, delną. Ir jis, kai bėgo, vis tiek sako, kad „ji mane laikė“. Nėra vizualu, bet jis jautė tą skausmingą prilaikymą, nebuvo toks švelnus laikymas, kai jis norėjo pasitraukti nuo jos prie tos stotelės. O fiziškai ne. Visko klausinėjom – ar ką davė valgyti, ar tualetas buvo. Sakė, kad neleido į tualetą, nebuvo progos. Klausėm, galbūt atsigert ką nors davė – nedavė. Ar valgyt davė – nedavė. Net ir pasipiktino jis, sako: „net atsigert nepasiūlė“.
O kiek laiko jis pas ją buvo bute?
Vaiko vertinimu sakė, kad pusę valandos. Iš tikrųjų, tai ilgiau nei pusę valandos. Jeigu 16 valandą ji maždaug pagrobė, tai apie valandą laiko transportavosi. O duris išlaužė apie 20 valandą. Tai apie 2-3 valandas laikė vaiką užrakintą. Ir kada policija atvyko, kaip supratau, laužėsi todėl, kad ji neatidarė. Policija man pasakė, kad laužė duris. Ir pati aplinka iš to, ką spėjau išgirsti, iš policininko nuotrupų, sakė, kad yra kaupimo sindromas pas ją. Visas butas, kambariai visokiomis rakandomis sudėtas. Vaikas sėdėjo, klausė jo, ar jis ant sofos, ar ant lovos sėdėjo, sakė, kad ant lovos. paklausė, kokios spalvos, vaikas pasimetė, sako: „Baltos. Ne, juodos“. Ir paskui išaiškėjo, kad ten daug sluoksnių spalvotų antklodžių uždėta ir negali suprasti ar ten juoda, ar ten balta. Galiu pasakyti, kad mūsų namai yra vis tiek saugi, švari, inteligentiška aplinka. Patekti iš švarios aplinkos į tą, jam tikrai irgi buvo papildomas „nuotykis“.
Ir nepabaigiau, kas jam labiausiai fiziškai atsiliepė. Kai jis jau sėdėjo, ramiai su mumis kalbėjosi po visko ir mes laukėme policininko dokumento, kurį turėjo atnešti pasirašyti. Pasibeldė (policininkas – aut. past.) pas mus į langą, tai vaiką visą supurtė. Jis dabar sureaguoja į kokį nors netikėtą garsą daug aktyviau. Mes to nebuvom anksčiau pastebėję. Duok Dieve, nebus tiko, mikčiojimo, bet pas psichologą mes jau rašomės. Dabar registruosimės pas šeimos gydytoją ir eisime į terapiją. Nes net ir aš negaliu pasakyti kokią turiu būseną ir kokia žmonos būsena, čia niekas nesupranta kas čia su mumis galėjo atsitikti per tą naktį, nes naktį irgi tik apie tai galvoju dabar.
Ar pagalba, kaip suprantu, ir policija, medikai labai greitai padėjo, ir dar žmonių pagalba visa buvo, viskas labai greitai, padėjo jums surasti vaiką…
Absoliučiai. Mes turime mažą vaiką, pusantrų metų mergaitę, ir ji man buvo vienoje pusėje, kitoje pusėje aš prie kompiuterio, ausyje telefonas ir aš bandau tą situaciją kuo greičiau paversti. Kaip jums pasakyti, ėjo minutės, faktą jau supratom, kad vaikas tikrai nepasimetė parduotuvėje nekaltai, o nežinom, kas atsitiko. Ir tada pamenu su klaidomis greitai prirašiau, kad dingo vaikas, nuotrauką įmečiau, su jokia mintimi, kad čia kas nors labai plačiai platins, tiesiog, kad gal kas nors iš draugų matė kažkur ką nors. Ir aš nustebau labai, kad tas 21 tūkst. žmonių matė ir pasidalino keli tūkstančiai.
Tas, aišku, padarė labai didelį impulsą, todėl, kad man pradėjo skambinti, kaip dabar kas 10 sekundžių skambina į telefoną žurnalistai, taip kas 10 sekundžių skambino įvairūs žmonės. 70 proc. spamas, žmonės, kurie tiesiog pakalbėt nori ar sako: „pasakykit mano vaikui, kad taip nedarytų“. Sakau: „nu klausykit, būkit adekvatūs, mums dabar minutės, sekundės svarbios.“ Bet iš to viso srauto tikrai buvo tiksliniai skambučiai. Ir kaip aš suprantu, iki policijos ir iki mūsų vienu metu buvo siunčiama informacija apie tikslų adresą, apibūdintas žmogus ir per maždaug valandą viskas buvo išaiškinta. Aš taip primetu iš subjektyvaus laiko pajautimo.
Tai per valandą nuo paskelbimo, mes jau gavom pirmus tokius faktus. Po to tik tikrinimas buvo. Policija prašė nieko neviešinti, kada mes sužinojome, kas. Sakė: „Neskelbkite jos nuotraukos, jeigu gavote, nes pakenksite tyrimui.“ Nes mes nežinome, gal ji kokiai nors grupei priklauso, gal ji dar kaip nors susisieta su nusikaltimais kokiais nors. Bet po to, paaiškėjus, kad čia aiškiai apibrėžtas psichinio pobūdžio veiksmas, tai viskas susifokusavo. Ir sakė mums nevažiuoti, mes jau iš tikrųjų važiavome į tą adresą patys, galvojome, kelsime fakelus. Bet jokių fakelų nereikėjo, jokių mitingų nereikėjo. Policininkai atvežė vaiką.
Vaikas laikėsi labai. Policininkai buvo nustebę, kad tokioje situacijoje jis parodė tokią valią. Nes jis viską tiksliai pasakojo, kaip pripratęs. Norėjo kažkada vienu tarpu būti policininku, tai prisižiūrėjo dokumentikos. Jis pasakojo, turi supratimą, kad reikia švyturėlius įjungti, kai važiuoja, tai jam švyturėlius įjungė. Jam pusė nuotykio buvo su policija vakar, tai ačiū Dievui.
Norėjau tik patikslinti, jūs pats toje vietoje, jos bute, buvote ar ne? Ar matėte ją?
Nepriėjau ir nieko nemačiau, nes rašė neatvykti. Galėjome tą padaryti, bet nepavyko ir dabar laukiu vieno dalyko – jeigu bus tyrėjo akistata kokia nors, tai mes su šeima tikrai nueisime. Nes žmona, be abejo, gal bus kviečiama. Bet mano noras yra suprasti, kokio tai tipo žmogus, nes man tai kaip kažkoks iš pasakos baubas. Aš neįsivaizduoju, kaip galėjo taip sugebėti viešai prie visų suaugusių žmonių išsivesti vaiką. Reikia gebėti, turi talentą turbūt žmogus.
Jūs esate užsiminęs ir vakar, kad kalbėjote ir su savo vaiku, kad nebendrautų su nepažįstamais žmonėmis, kad nereaguotų į jų prašymus, niekur neitų ir panašiai. Ar galėtumėte kitiems tėvams perduoti ir pasakyti, ką jūs savo vaikui aiškinot ir kaip kitus tėvus irgi perspėti?
Mes su savo sūnumi apskritai šeimoje laikomės visų pedagoginių rekomendacijų, nes šeima pedagogų – žmona pedagogė lituanistė. Tai visada buvo profilaktiškai net su pavyzdžiais. Žinote, duodu net tokius kaip personažus, papasakoju, kokie būna. Jis tikrai teoriją visą puikiai žinojo. Tame ir yra šokas ir mamoms, kad supratimas būtų, kad tu gali tikrai turėti protingą vaiką. Rašo, kad jis 6-metis, iš tikrųjų jam 6 su puse metų. Ir taip gavosi, kad šito amžiaus vaikai, kas antras yra pakviestas į pirmą klasę. Šiaip aš traktuoju, kad tai truputėlį kaip išbandymas vaikams, galbūt truputėlį per anksti. Tarsi ir moksleivis, ir dar vaikas.
Gavosi, kad per jaunas dar eina į mokyklą. Bet jis juk mokykloje socializuojasi greitai, viskas gerai, mes gauname rezultatus. Tai reiškia, jis nuovoką turi, kaip viešoje vietoje su kuo nors bendrauti. Bet šiuo atveju yra tie atvejai, kai tu gali tipinę situaciją numatyti, bet, kai ateina netipinė situacija, kaip aš sakau, kad tokia psichologė-šizofrenikė gali ir suaugusį žmogų išgąsdinti.
Čia nėra panacėja, kad aš vaiką mokysiu ir jis tikrai tikrai apsisaugos. Čia tėvai turi šalia sekti ir kiek įmanydami ne tai, kad teoriją kalbėti. Suprantat, aš dabar mąstau, būčiau savo žmonos vietoje, čia buitinė situacija. Niekaip nepagalvosi – kameros, šviesos, viešų viešiausia vieta – „Akropolis“. Kaip gali tokioje vietoje kam nors kilti noras prie tiek liudininkų daryti kokį nors nusikaltimą? Ir kai sako, kad jūs vaikus žiūrėkit, nes jeigu nežiūrėjote, tai po to nesigailėkite. Tai čia tas pats, kas pasakyti, kad piniginėje pinigų nenešiok, nes vagys gali ištraukti. Tai tu tokio dalyko negali visą laiką prognozuoti.
Mes demokratinėje visuomenėje negalime izoliuoti psichiškai nesveikų. Gavau iš Amerikos lietuvių laišką, kad „o, Lietuvoje pirmos kregždės. Pas mus Amerikoje tai čia jau įprastas reikalas.“ Ten ir, atsiprašant, registruoti pedofilai vaikšto gatvėmis ir viskas gerai. Nėra tokios įtampos jiems, bet mums, visuomenei, yra įtampa. (...) Aišku, kad tų žmonių buvimas šalia saugių šeimų, yra klausimas mūsų valdžiai. Todėl, kad turime ieškoti kokio nors sprendimo. (...) Ta moteris tikriausiai turi savo suvokimą ir supratimą ką ji darė, nes ji mato savo pasaulį. Ir aš prijaučiu psichiatrams, suprantu, kad jie pasakys, kad ji net nesuprato, kad daro nusikaltimą, kad jos akyse mes esame bepročiai, tą suprantu. Šitas precedentas sukrėtė visus, tai aš galvoju, tai mus privers dabar į tą temą atkreipti dėmesį.
Vilniuje dingęs 6-metis – surastas
Trečiadienio vakarą iš Vilniaus „Akropolio“ dingęs šešerių metų berniukas surastas Šiaurės miestelyje.
Apie tai socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pranešė Vilniaus apskrities policija.
„Berniukas surastas, pavojus jam nebegresia“, – pranešta trečiadienio vakarą.
Susisiekus su Policijos departamento atstovu Ramūnu Matoniu, buvo patikslinta, kad berniukas surastas Šiaurės miestelyje.
Pasak jo, kartu su berniuku rasta ir jį iš prekybos centro išsivedusi moteris. Ją išsivežė medikai.
Kaimynų teigimu, įtariamoji dažnai konfliktuodavo, grasindavo peiliais, kieme lįsdavo prie vaikų. Dėl moters veiksmų jau anksčiau yra kreiptasi į policija.
Pasiteiravus, ar moteris neturi sąsajų su berniuko šeima, pasak R. Matonio, pirminiais duomenimis, jokių ryšių neturima.
Savo ruožtu VPK atstovė Julija Samorokovskaja Eltai sakė, kad berniukas jau perduotas tėvams ir yra saugioje aplinkoje.
„Vaikas yra saugus, jis perduotas tėvams, jį apžiūri medikai, bet pavojus tikrai negresia“, – patikino VPK atstovė.
uo metu įtariamoji, pasak J. Samorokovskajos, yra sulaikyta policijos pareigūnų. Ar berniuką iš prekybos centro išsivedusi moteris buvo adekvačios būklės, policijos atstovė atsakyti negalėjo, kadangi policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl vaiko pagrobimo.
Mama papasakojo apie paskutinę akimirką prieš dingstant sūnui
Naujienų portalui tv3.lt berniuko mama papasakojo, kas vyko prieš dingstant berniukui. Kaip nurodė ji, prekybos centre su vaiku jie lankėsi dviese.
„Kol aš nuėjau į parduotuvę, jis žaidė ant žaislinės mašinytės. Taip jau yra buvę daug kartų, niekada jis nuo jos nenulipdavo. Jis žino, kad niekada negali kalbėti su svetimais žmonėmis, palikti vietos, kurioje jis yra. Jis žino, kad turi sekti, kur yra mama. Parduotuvėje aš buvau kažkur 10 minučių – ieškojau prekės. Išėjusi iš parduotuvės jo neberadau. Labai išsigandau, pradėjau ieškoti, kur jis yra. Visas ratas užsisuko – kreipiausi į informaciją, į apsaugą“, – pasakojo ji.
Atsukus prekybos centro vaizdo kameras, šios parodė, kad nepažįstama moteris vaiką nusivedė požemine perėja link autobusų stotelės.
