Po teismo sprendimo 9 ir 7 metų berniukai bei 5 metų mergaitė jau yra grąžinti tėvams, bet šeimai toliau bus teikiama pagalba, nes tai, kas vyko anksčiau, kėlė didelį nerimą.
Tai buvo ne tik mokyklos ar darželio nelankymas
Nuasmenintoje Kauno apygardos teismo nutartyje yra atspindima bendra padėtis: kaip situaciją vertino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kokia išvadas padarė vaikus įvertinus Kauno psichologinė pedagoginė tarnyba bei ugdymo įstaigos, kurias vaikai turėjo lankyti, bet nelankė.
Lietuvoje tėvai turi užtikrinti vaikų teisę į mokslą nuo priešmokyklinio amžiaus iki 16 metų. Vilčinskai buvo netgi gavę administracinių baudų, tik į tai niekaip nereagavo.
Paaiškėjo, kad tėvai ne tik sistemingai neleido vaikų į mokyklą ir darželį, bet ir tai, jog visų trijų vaikų kūno masės indeksas buvo per mažas, vaikams yra nustatyti specialieji ugdymosi poreikių, o vyriausiasis nepilnametis sūnus pasižymi stipriu potraukiu kompiuteriniams žaidimams. Apie nuolatinį brolio sėdėjimą prie kompiuterio ar telefono interviu yra pasakojęs ir jau suaugęs šeimos sūnus Jonas Vilčinskas.
Kadangi visiems vaikams nustatyti įvairūs sutrikimai bei specialieji ugdymosi poreikiai – vienam dideli, kitiems vidutiniai – tai vaikai būtinai turėjo gauti specialią mokymosi pagalbą, bet nelankydami mokyklos bei darželio tokios pagalbos gauti niekaip negalėjo. Tai reiškia, kad vaikams tampa sunkiau įsisavinti informaciją, išmokti mokytis, niekas nepadeda jiems lavintis, jie gali nemokėti susikaupti užduočiai, raiškiai kalbėti, susidoroti su emocijomis – taip programuojami sunkumai ateičiai.
Kai vaikai gyveno vaikų gerovės centre „Pastogė“, mama, tėtis ir vyriausias brolis galėjo lankyti mažuosius, bet susitikimuose su vaikais M. Vilčinskas gąsdino vaikus, jog centre jiems duodama uostyti chemija, nuo kurios jie gali mirti, taip pat teigė, kad vaikais yra pagrobti ir kalinami kalėjime. Tuomet kontaktiniai susitikimai su tėvu stabdyti ir palikti tik su mama.
„Vaikų tėvas vaikams teigė, jog ugdymo įstaigoje vaikams yra duodama uostyti chemiją, nuo kurios vaikai gali mirti, taip pat vaikams bandė įteigti, jog juos dabar pagrobė ir jie yra vaikų kalėjime“, – Kauno apygardos teismo nutartyje cituojamas centras „Pastogė“.
„Kadangi į susitikimus su vaikais jų tėvas atvykdavo priešiškai nusiteikęs, filmuodavo, dėmesį skirdavo ne vaikams, o susitikime dalyvaujančiam specialistui, kuriam išsakydavo nesuprantamus reikalavimus, skaitydavo savo bendruomenės nuostatus ir nesuprantamo teksto sutartis, reikalaudavo paaiškinti, kodėl jo vaikai „laikomi vaikų kalėjime“, „neteisėtai sulaikyti“, įžeidinėdavo darbuotojus girdint vaikams, vadindamas juos „nusikaltėliais“, „banditais“, „teroristais“, vaikams teigdavo, kad jie yra pagrobti ir įkalinti vaikų kalėjime, į pastabas nereaguodavo, kontaktiniai susitikimai su tėvu laikinai nebuvo organizuojami“, – tai irgi centro „Pastogė“ nurodyta informacija iš nutarties.
Vaikų mama Inga valstybės institucijų buvo regima kaip siekianti bendradarbiauti, bet gana paveikiama savo sutuoktinio Mindaugo. Pavyzdžiui, jau po savavališko vaikų pasiėmimo iš vaikų gerovės centro „Pastogė“ bei nesėkmingo bandymo kirsti Lietuvos-Baltarusijos sieną, mama priėmė paslaugas, susirado darbą, geranoriškai bendravo su socialiniais darbuotojais, bet kai tik iš įkalinimo įstaigos grįžo M. Vilčinskas – padėtis labai pasikeitė, mama jau nebeįžvelgė, jog šeimai reiktų pagalbos.
Kaip viskas vyko chronologiškai?
2022 m. liepos 19 d. policija gavo pranešimą, kad tarp M. Vilčinsko ir jo uošvio Gintauto Tamošiūno namuose kilo žodinis konfliktas. Uošviui nustatytas 1,89 promilės girtumas, M. Vilčinskui – 0,14 promilės, I. Vilčinskienei – 1,14 promilės. Namuose buvo vaikai, bet vaiko teisių pažeidimų nenustatyta.
2022 m. rugsėjo mėnesį M. Vilčinskas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę prašydami paskirti socialinę pašalpą ir paramą mokiniams. Tuo metu vyriausias vaikas irgi dar buvo nepilnametis, todėl šeimoje buvo 4 vaikai, o abu tėvai niekur nedirbo. Kadangi abu sutuoktiniai neturėjo galiojančių asmens dokumentų, savivaldybė negalėjo skirti jiems paramos.
2022 m. spalio mėnesį Kauno gimnazija, kurioje mokėsi vyriausias berniukas, pradėjo signalizuoti, kad vaiko tėtis Mindaugas atsisako mokyklai teikti vaiko duomenis, tėtis brauko mokyklos jam pateiktus dokumentus, kilo konfliktas. Kai vaikas iš pradžių lankė pamokas, ateidavo pavargęs, nepasiruošęs, neaprūpintas reikiamomis priemonėmis, bet paskui berniukas nustojo lankyti pamokas, todėl situacija susidomėjo vaiko teisių gynėjai. Per tris mėnesius vaikas praleido 171 pamoką, tai yra 65 proc. visų pamokų. Tėvai atsisakė bendradarbiauti su vaiko teisų gynėjais ir socialinėmis tarnybomis.
2023 m. sausio mėnesį Kauno darželis, kuriame turėjo būti ugdomi jauniausieji vaikai, pateikė informaciją, kad vaikučiai nelanko darželio, nors viduriniajam berniukui tai buvo privaloma, kadangi jis buvo priešmokyklinio amžiaus. M. Vilčinskas nesutiko mokėti už darželį, nes priklauso bendruomenei, kuri neva niekam nieko neprivalo ir niekam nepriklauso. Vaikų tėvams savivaldybė pasiūlė mokymosi namie galimybę, bet M. Vilčinskas nieko į tokį pasiūlymą neatsakė. Vaiko teisių gynėjams niekaip nepavykdavo pabendrauti su vaikais, įvertinti pagalbos šeimai poreikio.
2023 m. balandžio mėnesį vaiko teisių specialistai jau pasiprašė policijos pagalbos, bet iš to nebuvo jokios naudos, su vaikais pabendrauti nepavyko, tad vaikų situaciją teko vertinti iš to, kas yra žinoma iš kitų institucijų pranešimų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nusprendė kreiptis į teismą dėl vaikų paėmimo.
2023 m. gegužės 30 d. Kauno miesto apylinkės teismas išdavė leidimą paimti tris Vilčinskų vaikus iš šeimos, nes šie nelankė mokyklos ir darželio, tėvai vengė bendradarbiauti su ugdymo įstaigomis, nors vaikams nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, buvo vengiama tikrinti vaikų sveikatą.
2023 m. birželio 1 d. vaikai buvo apgyvendinti vaikų gerovės centre „Pastogė“, bet juos galėjo lankyti tiek tėvai, tiek vyriausiasis brolis. Bet apsilankymų metu tėtis M. Vilčinskas gąsdino vaikus, užpuldavo ir įžeidinėdavo darbuotojus, skaitydavo jiems savo bendruomenės nuostatus, todėl kontaktiniai susitikimai su juo nutraukti, o su mama leisti toliau. Bandyta organizuoti įvairius posėdžius dėl pagalbos teikimo šeimai, bet arba šeima neatvykdavo, arba atvykęs M. Vilčinskas grasindavo specialistus perduoti fiskaliniams agentams, šaukdavo, įrašinėdavo posėdžius.
2023 m. liepos 18 d. Vilčinskai pagrobė savo vaikus, tai yra išsivedė iš centro „Pastogė“ atėję jų aplankyti.
2023 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai sulaikė bėglius, bandančius nelegaliai kirsti Lietuvos ir Baltarusijos sieną. I. Vilčinskienė buvo suimta 9 dienas, M. Vilčinskas – mėnesį.
2023 m. rugsėjo-spalio mėnesį Vaikų mama buvo sutikusi priimti siūlomas socialines paslaugas, susirado darbą, bet kai M. Vilčinskas grįžo iš įkalinimo įstaigos, paslaugų šeima skubiai atsisakė. Sugrįžęs M. Vilčinskas toliau kėlė konfliktus centre „Pastogė“, filmavo, fotografavo, skleidė informaciją, kad centre vienas vaikas buvo sumuštas, nors tai netiesa.
2023 m. lapkritį-gruodį pagaliau pavyko sudaryti paslaugų teikimo planą šeimai. Šeima taip pat apskundė Kauno apylinkės teismo sprendimą leisti paimti vaikus Kauno apygardos teismui. Nors jie buvo praleidę apskundimo terminą, bet teisiniu keliu išsikovojo galimybę skųstis dar kartą.
2024 m. sausio 29 d. Kauno apygardos teismas pripažino, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas buvo procedūriškai netvarkingas, nes Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pirmiau turėjo paimti vaikus ir tik paskui kreiptis į teismą, o vaiko teisių gynėjai pirmiau kreipėsi į teismą ir tik paskui paėmė vaikus. Kitą dieną vaikai grąžinti tėvams.
Advokatas: stigmatizuojami specifinio požiūrio žmonės
Su Vilčinskais epizodiškai dirbęs advokatas Erikas Rugienius teigia manantis, kad valstybės institucijos iš dalies stigmatizavo šeimą dėl specifinio jų požiūrio.
Kaip žinia, Vilčinskai neturėjo asmens dokumentų, nepripažino valstybės institucijų, teigė, kad neturi pilietybės ir nepriklauso Europos Sąjungai, M. Vilčinskas vadino save gyvu vyru, neleido mažųjų vadinti vaikais, o tik palikuonimis arba gyvais žmonėmis.
„Dėl ko atsirado pati problema, tai aš galvoju, kad per daug stigmatizuojami asmenys, kurių supratimas apie gyvenimą yra kitoks. Kai kurios institucijos galbūt iš inercijos vadovaujasi emocijomis, priima netinkamus sprendimus“, – sakė E. Rugienius.
„Šioje konkrečioje situacijai nėra, kad tėvai būtų pažeidinėję vaiko interesus ar kad veiktų priešingai vaiko interesams. Matosi, kad tėvai myli vaikus, dėl jų kovoja ir stipriai kovoja. Na, kad institucijoms nepatinka jų elgsena, tai nereikėtų priimti sprendimų, kurie vėliau tampa neteisėti, arba galbūt net žinomai buvo priimti atitinkami sprendimai, kad kuo greičiau paimti vaikus iš tėvų“, – tęsė advokatas.
Leiskit žmonėms GYVENTI, nustokit persekioti ir pulti kiekvienam žingsnyj kaip kokie pasiutę šunys, nuo kurių niekaip neišeina apsiginti... Jie tiek stresų, tiek neteisybės ir kančių patyrė, ypač vaikai, o jūs vis speičiate juos į kampą, kad tik, neduok,Dieve, neištrūktų iš vaikgrobių nagų. BŪKIT ŽMONĖS, nustokit matyti vien savo melu ir lojimu "uždirbtus" skatikus, bet pamatykit tėvų ir vaikų kančias, kurias jiems teko (ir vis dar tenka) kentėti ,- leiskit jiems atsikvėpti ir pasidžiaugti, kad pagaliau visa šeima kartu... Jokie gyvuliai, jokie žvėrys taip nesielgia su svetimais jaunikliais, kaip kad jūs padedate elgtis vaikgrobiams...
Vaikgrobiai dabar jau kuria pasakas apie būtus-nebūtus dalykus, kad tik vėl atimti vaikus iš tėvų... O jūs, žurnalistai, padedate jiems... Pagalvokit : o jei tai būtų JŪSŲ VAIKAI, kaip tada ?!
