Prestižinėje Klaipėdos vietoje, prie pat Danės upės, miške, gyventi turbūt norėtų dažnas, tačiau statyti čia nieko negalima, tik ne šiems klaipėdiečiams. Paėjus kiek giliau į miškelį, atsiveria visa gyvenvietė: keli įvairios paskirties suręsti statiniai, šiltnamiai su tebežydinčiomis rožėmis, poilsio erdvė viduryje kiemo, ant virvių supasi drabužiai, tiesa, kieme pasitinka kiek nedraugiškai nusiteikę šunys. Tai – 56-erių Marselio valdos. Vyras kviečia į svečius.
Namelyje visko tiek daug, kad beveik neįmanoma apsisukti. Bet Marseliui viskas čia reikalinga. „Čia jau treti mano namai, pirmus namus stačiau, antrus namus išardė dėl šunų, dėl pareiškimo, o šituos trečius – nežinau, kaip Dievas duos. Aš tiesiog statau, darau ir tiek“, – sako vyras aprodydamas namus.
Kieme pastebime dar vieną gyventoją, tačiau moteris kiek pasisukiojusi dingsta. Su tokio savotiško kempingo šeimininku skaičiuojame, kiek benamių čia glaudžiasi.
„Vienas, du, viena šeima, antra šeima, ir trys ar keturi pavieniui, jie dirba, išėję į darbą, jūs va irgi dirbate, jums algą moka, jie irgi kažkur dirba, o kur – nežinau, pas mane – savi darbai“, – apie kaimynus pasakoja Marselis.
Suskaičiuojame bent aštuonis žmones. Kieme pastebime ir tris šunis, katę, mažą kačiuką. Paklaustas, kiek čia gyvūnų, šeimininkas sako nežinantis, bet visus labai myli, rūpinasi ir šeria. Marselis pasakoja, kad viską čia surentė savomis rankomis, yra dušas, virtuvė, gyventojai turi ir mobiliuosius, namas turi net numerį, tiesa, neoficialų, ir visa tai – iš atliekų. Tai, ką žmonės meta prie konteinerių, Marselis su kolegomis tempia į gūžtą.
Miesto tvarkymo skyriui jau nuo vasaros dviračių taku važiuojantys žmonės praneša apie šitą savavališką kempingą. Vaizdas valdininkus pribloškė. „Be proto didelė tarša, yra užteršta, atliekų privaryti pilni, kaip aš sakau, pilni kampai ten toj teritorijoj – labai daug atliekų, kitas dalykas, jie ten vis tiek gaminasi maistą, kūrena kažkokius tai lauželius, laksto palaidi gyvūnai, žmonės, kai važiuoja su dviračiais, tie gyvūnai, galbūt jie ir nepikti, bet jie puola, kas vėl yra pažeidimas“, – sako miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė.
Benamiai užėmę apie hektarą ir gyvena čia apie trejus metus. Čia tiek visko pritempta, kad teritorijai išvalyti reikia ir darbininkų, ir laiko, o kol kas su technika net įvažiuoti neįmanoma – per šlapia, bus laukiama, kol pašals. Gyventojams siūloma išsikelti.
„Tie žmonės turės išsikelti, mes jiems ir dabar jau siūlom, kad būtų galima galvoti apie nakvynės namus, kadangi vis tiek bus žiemos sezonas, bet kaip supratau, jiems nelabai įdomu, mes vieną teritoriją išvalom, jie tiesiog migruoja į kitą teritoriją“, – aiškina valdininkė.
Pasak vedėjos, greičiausiai kompanija čia persikėlė išvalius panašią gyvenvietę Šiaurės prospekte – toks jų gyvenimo būdas. Marselis sako esąs labai tikintis. Vyras pasakoja, kad jo gyventojai nuomos nemoka, ką Dievas duoda – to ir užtenka, esą jei kuris ką nors turi, tuo ir dalijasi. Kažkada svajojęs tapti jūreiviu ir išplaukti į Afriką, vėliau uostamiestyje dirbęs, gyveno bendrabutyje, kol galiausiai liko ir be darbo, ir be stogo virš galvos.
„Jeigu Dievas visą krepšį dolerių atneštų arba krepšį eurų – tada čia iškart rūmus pastatyčiau. Viskas mano galvoje, viskas galvoje“, – svajoja Marselis. Bet valdininkams Marselio planai – nepatinka. „Jisai netgi pareiškė, kad turi dar laisvų apartamentų, kuriuos išnuomoja kitiems benamiams, iki tokio lygio yra įsibujoję jie tenai“, – piktinosi I. Šakalienė.
Yra Klaipėdoje keletas tokių benamių okupuotų teritorijų, tačiau dažniausiai jie užimą garažus, apleistus statinius, o kad šitaip užimtų mišką – nedažnai pasitaiko. Vedėja sako, kad prireiks ne vienos dešimties tūkstančių eurų šią teritoriją sutvarkyti.
