„Esame ne akli – ekonominės problemos virsta žmonių problemomis. Galime prognozuoti įmonių, stambiųjų įmonių bankrotus, tad gali tekti suvaldyti ir tokią situaciją“, – taip lygiai prieš metus kalbėjo premjeras Andrius Kubilius.
Praėjusių metų gruodžio pradžioje suformuota penkioliktoji po nepriklausomybės atkūrimo A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė pradėjo darbą ekstremaliomis sąlygomis. Ekonomiką, vaizdžiai tariant, buvo ištikęs širdies smūgis. Kraujo (pinigų) apytaka buvo sustojusi. Prognozes, kad Lietuvą aplenks Amerikoje kilusi finansų krizė, keitė gilaus nuosmukio diagnozė.
Matydamas tokias perspektyvas ir kalbėdamas su spaudos atstovais tik prisaikdintas naujasis premjeras užsiminė, kad problemos, kurias sukėlė Rusijos krizė, buvo lokalios ir nepalyginti mažesnės nei tos, kurios laukia susidūrus su šia pasauline krize.
Taigi Ministras Pirmininkas A.Kubilius gana tiksliai numatė krizės mastą, kylančius iššūkius. Bet ar teisingas priemones pasirinko jiems įveikti? Kaip vertinti realius darbus praėjus metams, ar Vyriausybė ėmėsi visų įmanomų žingsnių, kad šalies ūkis, žmonės patirtų kuo mažesnius nuostolius, padėtų tvirtus pagrindus kopimui iš nuosmukio?
„Metai būtų objektyviai sunkūs bet kuriai Vyriausybei. Praktiškai smukome laisvu kritimu į ekonominę duobę – ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių, ir dėl tam tik rų vidinių problemų. (... ) Todėl ir vertinu iš objektyviosios pusės, kad ši Vyriausybė mėgino ir valdė fi nansinį stabilumą šalyje, šalis išgalėjo mokėti atlyginimus ir nebankrutavo. Jai nereikėjo kreiptis tarptautinės pagalbos, kaip kai kurioms šalims. Tai yra gerai“, – taip santūriai A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės darbą įvertino Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Priminusi svarbiausias klaidas – dėl mokesčių reformos klaidų smulkusis verslas ėmė trauktis į šešėlį, o įvairi Europos Sąjungos parama verslininkus pasiekia nepateisinamai lėtai – šalies vadovė davė suprasti, kad nėra labai patenkinta Ministrų kabineto darbu.
Kita vertus, opozicijos klyksmą, kad būtina nauja valdžia, kad opozicinės partijos žino, kaip geriau tvarkytis, šalies vadovė taip pat įvertino kritiškai: „Kai išgirsiu konkrečius, gerus pasiūlymus, visada mielai išklausysiu ir spręsiu. Kol kas tokių alternatyvių protingų, naudingų, efektyvių pasiūlymų negirdžiu.“ Lėta valdymo aparato pertvarka, pavėluotas viešųjų išlaidų karpymas, nekoordinuotas ministerijų darbas, kai kurie ministrai – be elementarių vadybinių gebėjimų – tuo taip pat pasižymėjo A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė per šiuos metus. Na, o paprastų žmonių nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą kėlė smulkios klaidos, detalės, kurios neretai užgožė teisingus strateginius sprendimus.
Daugelis jau pamiršo, kad tik prisiekusios Vyriausybės ministrai paskelbė, jog solidarizuodamiesi sunkmečiu jie sumažina savo atlyginimus penkiolika procentų. Paskui buvo sumažintos ir reprezentacinės išlaidos, dar kartą apkarpyti atlyginimai. Bet visa tai užgožė pranešimai apie paskirų ministrų pirktus kostiumus už mokesčių mokėtojų pinigus, vis dar tebemokamus įvairius priedus ministerijose, nekontroliuojamą situaciją joms pavaldžiose institucijose. Po jų kas prisimins, kad premjero atlyginimas net kelis kartus mažesnis nei kokio Šiaulių ligoninės vadovo?
Kai prieš savaitę paaiškėjo, kad Valdovų rūmuose pluša kelios dešimtys darbuotojų, o kitais metais jiems numatomas milijoninis fi nansavimas, premjeras tik gūžtelėjo pečiais ir pažadėjo Algirdo Brazausko klausti, kam leidžiami milijonai. Taip ir liko neaišku, kas šiuo metu yra premjeras. Ir ar Vyriausybėje yra kultūros ministras, atsakingas už protingą mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą.
Energiją iššvaisčius mokesčių reformai, šiai Vyriausybei sunkiai sekasi įgyvendinti kitas pertvarkas. Iš esmės pradėta tik aukštojo mokslo reforma. Ką daryti su „Sodra“, sveikatos apsauga, kol kas tik diskutuojama.
Ambicingi planai pradėti daugiabučių renovavimą, taip pagelbėti verslui, taupyti energiją sužlugo Aplinkos ministerijoje. Negana to, aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui nė motais ir Vyriausybės siekiai mažinti barjerus verslui. Štai Aplinkos ministerija priešinasi anhidrito kasyklos atidarymui Kauno rajone.
Sutapimas, kad vietinei kaimo bendruomenei vadovauja Tautos prisikėlimo partijos (kurios deleguotas ministras) aktyvistės, nepatenkintos, jog kasyklą norinti atidaryti bendrovė neperpirko iš jų žemių. Šis pavyzdys tik iliustracija, kad valdžios deklaracijos gerokai skiriasi nuo ministrų, paisančių tik savų ar partinių interesų, realios veiklos.
Galima suprasti premjerą: Ministrų kabinetas koalicinis, ministrai deleguoti partijų. Tačiau ar pateisinama tai, kad ministrai gali elgtis kaip autonominiai kunigaikštukai?
Ekonomistai turi trumpą formulę, apibrėžiančią, kas sužlugdo valstybių raidą: didelės išlaidos, dėl to žaibiškai augančios skolos ir lėtas ūkio augimas. Tokiu keliu žengė Lietuva šiais metais. Ar penkioliktajai Vyriausybei pavyks sukti kitu keliu, pamatysim.
