Papildomi 130 mln. litų krašto apsaugai – gerai, jie padės ir įvaizdžiui, bet atmintis yra bjaurus dalykas.
Du procentai ir planai
Stodama į NATO Lietuva žadėjo 2 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai, bet neskyrė. Buvo laikomasi nuostatos, kad „kaip nors apsieisime“. Kadencijos slinko, valdžia, koalicijos, prezidentai keitėsi, o vis buvo neva svarbesnių reikalų. Galiausiai su savo 0,9 proc. ėmėme vaizduoti Liuksemburgą. Populiari prezidentė Dalia Grybauskaitė per pirmąją kadenciją irgi nematė reikalo ką nors šioje srityje keisti. Šalies vadovė gan irzliai reaguodavo į bet kokias užuominas šiuo klausimu. O juk tarptautinis kontekstas nebuvo labai jau kitoks nei dabar. Nebuvo Ukrainos dramos? Bet ką tik buvo nugriaudėjusi agresija prieš Gruziją. Putinas buvo tas pats Putinas, geopolitinis kontekstas buvo toks pats.
Tiesiog „Dalia pirmoji“ liepsnojo žūtbūtiniu noru daryti kitaip nei jos pirmtakas Valdas Adamkus. Anas mat vykdė neracionalią politiką ir su Rusija pykosi, o madam vykdys racionalią ir nesipyks. Tam reikėjo nedraugauti su anuomečiu Gruzijos vadovu Michailu Saakašviliu, nes V. Adamkus su juo sutarė puikiai. Kadangi M. Saakašvilis buvo blogos politikos simbolis, nuo jo reikėjo slapstytis net per AMB laidotuves, tad ir ana Rusijos agresija turėjo atrodyti ne tokia agresyvi.
Komiška dar ir tai, jog D. Grybauskaitė tuo pačiu metu reikalavo, kad NATO jai papasakotų, kaip gins Lietuvą. T. y. kad paskelbtų apie turimą gynybos planą. Paskelbta buvo, buvo proga pasigirti, bet pinigų vis tiek neva neatsirado.
Privilegijoms – ne
„Sumažinus socialines išmokas, pretenzijos didinti kurios nors srities finansavimą yra nekorektiškos“, – 2010 metų rugsėjo 1 dieną sakė prezidentė D. Grybauskaitė, komentuodama tuometės krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės prašymus didinti valstybės išlaidas gynybai. „Jeigu nesugebame vykdyti savo įsipareigojimų, nesugebame mokėti žmonėms visų socialinių pašalpų, užšaldėme arba sumažinome pensijas ir žadame vėl pradėti mokėti tik nuo 2014 metų, tuomet jokios pretenzijos didinti kurios nors srities finansavimą nėra korektiškos“, – žurnalistams Šiauliuose sakė prezidentė.
Taip ji komentavo R. Juknevičienės pareiškimą, kad nedidindama gynybos finansavimo Lietuva bus labai silpna grandis NATO struktūroje.
„Labai norėčiau aiškiai pasakyti: jeigu ir Vyriausybė, ir valdantieji sako, kad pensijų negalime kompensuoti, dar išlaikome visiems sumažintus atlyginimus, tai atsakymas aiškus – krizė dar. O tai reiškia, kad negali būti privilegijuotesnių už privilegijuotus“, – sakė prezidentė.
Šalies vadovė kalbėjo dramatiškai panašiai į savo oponentą, dabartinį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Artūrą Paulauską, kuris panašias nesąmones dėstė dar prieš Lietuvai stojant į NATO, organizuodamas visokius referendumus ir aiškindamas, kad negalima išlaidauti gynybai, kol badauja mokytojai.
Prioritetų reikalas
Šiandien prezidentę dar karščiau mylinti konservatorė R. Juknevičienė niršta, kad finansavimas didėja ne jai ministraujant krašto apsaugoje. Tai suprantama – žanro taisyklės. Net jei valdantieji ką nors teisingai padarys, opozicija sakys, kad tai jos nuopelnas.
Valio. Tik priminsiu, kad vien naujai prezidentės Turniškių tvorai su apsaugomis per patį sunkmetį buvo skirta 7 mln. litų. Apsaugai nuo kiaunių ir barsukų. Tokių dalykų geriausia nepastebėti ir neprisiminti, nes kandidatuodama pirmą kartą, kad ir remiama konservatorių, D. Grybauskaitė tautai ir pasauliui aiškino, jog ankstesnė Lietuvos politika Kremliaus atžvilgiu neša tik nuostolius. Kalbėjo panašiai kaip ir toks ponas Kaikaris. Po kelerių metų, griaudėjant Ukrainos salvėms, nutarus savo dalinį išėjimą iš mados kompensuoti patriotine retorika ir laimėti konservatorių balsais, atsirado ir 130 mln. litų. Iš esmės tai gerai, o kad nenuoširdu – ką padarysi. Kadencija juk paskutinė, tad jei dabar pensininkai ir pyks – eina jie velniop. O Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad krizės meto algų politika kainuos dar kokį milijardą? Kam tai berūpi. Prezidentė dabar mus nuo rusų saugo.
Tomas Čyvas
