Neištikimybė, apie kurią žmogus sužino po daugiau nei 10 metų gyvenimo kartu po bažnytinės santuokos, o dar pasirodo, kad ta neištikimybė tęsėsi bala žino kiek laiko kol buvo susituokę, nėra pagrindas pripažinti bažnytinę santuoką negaliojančia. Tai Jūs man pasakykit, ką patiems kunigams reiškia priesaika vestuvių metu? Jie teigia, kad svarbu tai kas įvyko prieš santuoką ar santuokos sudarymo momentu. Prieš santuoką žmonės būna laisvi, nedavę priesaikos įžadų niekam, tai kodėl svarbu kas įvyko prieš santuoką? Kai santuokos sudarymo metu prie altoriaus ištariami žodžiai būsiu ištikimas visą gyvenimą, tai juk nesakoma buvau ištikimas iki santuokos ar tuo metu kai sudariau santuoką, sakoma BŪSIU, tačiau sulaužius šiuos priesaikos žodžius ir taip paniekinus santuokos sakramentą, tai jau nieko nereiškia? O kunigų požiūris į tai toks, kad neištikimybė, taip parodoma nemeilė ir nepagarba savo sutuoktiniui, yra svarbi tik 4 metai po santuokos sudarymo, tai ką mes santuokoje turime gyventi gražiai 4 metus o po to galima daryti ką nori, eiti į "kairę" ir į "dešinę" su visais su kuo nori? Tai kodėl tada santuoka yra visam gyvenimui, o ne keturiems metams? Kodėl ją gina, kad ji neišardoma, jeigu priesaika yra sulaužoma ir santuoka taip neišyra. Tai pasakykit kam ta priesaika jeigu jos nesilaikymas ir sulaužymas nėra pagrindas paskelbti santuoką negaliojančia? Arba tada pakeiskite santuokos priesaiką, kad skambėtų pasižadu būti ištikimas, mylėti ir gerbti 4 metus, tuomet visiems viskas bus aišku. Apie tai, kad tai galioja 4 metus buvo pasakyta kelių kunigų, kurie patys dirba tribunole.

KAI dabar viskas susimaišė,pasikeitė ,nebeliko nieko tvirto,ir švento,tai jau viskas galima ,ženytis 20 kartų,palikti,išduoti,išeiti,už pinigus nuperkama,panaikinama,tai visur betvarkė.

Kreipiausi, su šiomis išvardintom priežastims bet santuokos nepanaikino.
Todėl pagalvojau juk ne Dievas iš dangaus nusileido ir mane sutuokė, o paprastas žmogus kuris turi šendien kunigo specialybę.

Antano Boso atvejas parodė kaip dvasininkai ,,brangina" santuokos sakramentą. Atvejas plačiai buvo aprašytas ,,Lietuvos ryte". Pinigai gali viską. Nieko švento neliko Marijos žemėje.

Ta bažnytinė santuoka tik savęs parodymas ir atrakcija ,nes duodi priesaiką ir už pusės metų ją sulaužiau paskui vėl su kitu eini į bažnyčią ir vėl prisieki ir t.t jei davei vieną kartą žodįprieš dievą (ar jo nebėra)tai turi laikytis ,o jei nesilaikau tai esi palemonas ir tokiu žmogumi niekas negali pasitikėti

Juokingiausia, kad sekmadieniais bažnyčios tuščio: tik bobutės bobutės, bet kai tuoktis ar vaikus krikštytis – visi atsiverčia.

Bažnyčia nėra neklystanti ir nuosekli organizacija. Dievo mokymas yra perduotas mums evangelikų tuometiniu supratimu ir jų turimomis žiniomis. Tad matome, kad bažnyčia nors ir remiasi Dievo mokymu, tačiau pastoviai keičiasi ir bando nors ir pavėliuotai prisitaikyti prie visuomenės. Suprantu, kad santuoka yra reikalinga ir turi būti ginama visomis išgalėmis, kol auga vaikai, nes jiems reikalingi abu tėvai. Tačiau, kai vaikai palieka namus, kai tėvai yra vyresnio amžiaus, jau santuoka įgauna kitą prasme ir ji išlaiko sutuoktinių tarpusavio paramą ir pagalbą vienas kitam. Tačiau jei sutuoktiniai senai gyvena skyriumi,ar net turi naujas šeimas, vaikai užauginti ir turi savas šeimas, tad ką tuomet turi saugoti santuoka. Kitas klausimas apie lytinį gyvenimą. Tad pažvelkime į medicininę statistiką ir pamatysime gan kraupius rezultatus, kad 50 metų nemaža dalis vyrai jau nebeturi lytinio pajėgumo. Kad su metais tokių vyrų skaičius auga. Tą patį galime pasakyti ir apie moteris, kad jos irgi prarandą norą lytiškai santykiauti su amžiumi. Tad poras sieja jau nebe lytiniai santykiai o visai kiti dalykai. Tad kai kurie reikalavimai ir klausimai keliami bažnytinio tribunolo yra apsurdiški. Blogiausiai tai, kad dar reikalingi kažkokie liūdytojai, kurie tikrai nežino kas vyksta sutuoktinių gyvenime, kokie vyruaja jausmai jų širdyse. Todėl manau, kad santuokos beprasmis saugojimas irgi nieko gero neduoda. Šiandiena esame materialiai nepriklausomi, vienas kitu nenorime rūpintis ligoje ar mirties patale, kad viską paliekame valstybiai, vaikai iškeliauja ir pamiršta, kad turi tėvus, mūsų dievas tapo pinigas, tikėjimas tik iš mados, iš tradicijų ir ką žmonės pagalvos. Manau mažai kas tiki, tačiau nenoras atsilikti nuo mados veda juos į bažnyčią. Blogiausiai tai, kad ir patys dvasininkai dažnai nesilaiko Dievo įsakymų ir jam duotų priesaikų.

Civilinėje skyrybos įvykusios. Bažnytinėje sako tu arba vedęs iki dabar (kol mirtis išsiskirs, gal) arba tavo santuokos kaip nebuvę (suprask, klaida popieriuose, kuniguose, žmonėse). Kuom vadovaujasi bažnyčia?? Gal ir kai sutuokia? Ir kada naikina santuoka?

Vaikosi madingų fotosesijų, sėdi ale pamaldžiai, klausosi pamokslų ir kas ir skyrybos. Čia sugalvojo, kaip pasipinigauti ir prigalvojo nesąmonių. 30 metų ir jokios bažnytinės santuokos. K būtų pakeitusi, dirbom, vaikus auginom, išleidom į gyvenimus ir be bažnyčios palaiminimo ir pinigų aniems švaistymo. net komunijos nevedžiau, norės ir patys prieis ir neverkiu, vaje kiek kainuoja.

Gerbiamieji,ar čia nėra pasityčiojimas iš bažnyčios? Pinigai viską daro... kartais ir bažnyčioje,čia toks narkotikas. Yra patryrę ,kaip kvalifikuotai paruošti dokumentus,žinoma ne už ačiū, ir stumia tuos reikaliukus,prigalvodami standartams tinkančių priežasčių. Nepateikta statistika,bet girdėti,kad nemažai prastumia tuos reikaliukus ir per tuos pačius patikimus dvasininus. Keista. Kontrolės ten mažoka.