Ką tik paskelbtas planas įkurti didžiulę nacionalinę energetikos bendrovę atominei elektrinei ir elektros perdavimo tinklams statyti. Ją sudarytų dvi valstybinės ir viena privati bendrovė, sutelkę atitinkamas kapitalo dalis. Į valstybinę „Lietuvos energiją“ įsijungtų valstybiniai Rytų skirstomieji tinklai (RST) bei privati bendrovė VST (Vakarų skirstomieji tinklai).
Sumanymas toli peržengia dar vieno, tegul ir labai stambaus, investicinio projekto ribas. Jis, galbūt, atveria naują etapą valstybės ekonominėje politikoje ir praktikoje.
Tai pirmas kartas Lietuvoje, kai vyriausybė pasiraitoja rankoves ir pati tiesiogiai imasi verslo iniciatyvos.
Tai pirmas kartas, kai nekreipiama dėmesio – valstybės ar privatus kapitalas formuoja naujos bendrovės akcinį kapitalą.
Tai pirmas kartas, kai lietuviškas jungtinis valstybinis ir privatus kapitalas gali suformuoti tikrai europinio kalibro įmonę.
Skeptikai gal sakytų: ne kirpyklą gi steigia ar dar vieną baldų fabriką ėmėsi statyti. Valstybės investicijos energetikoje – ne naujiena tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.
Ir jokia naujiena matyti valstybės kapitalą besisukant drauge su privačiu kapitalu; antai ir šiandien Lietuvos valstybės kapitalas drauge su privačia vokiečių „E.ON Ruhrgas International AG“ bei pusiau valstybine rusų „Gazprom“ tiekia dujas šalies vartotojams ir renka už tai pinigėlius.
Tačiau visas naujumas tas, kad pirmą kartą vyriausybė pati parodo iniciatyvą ir, be to, tai iniciatyvai sąjungininku pasitelkia stambų privatų kapitalą, kuris, savo ruožtu, jai pritaria.
Pagaliau ir Lietuvoje galėsim nebekarpyti ausimis, matydami, kaip dvi tuo metu valstybinės bendrovės – švedų „Telia“ ir suomių „Sonera“, sudarę konsorciumą „privatizuoja“ valstybinį „Lietuvos telekomą“. (Nuo 2003 m. tai – viena bendra švedų ir suomių valdoma viešoji bendrovė „TeliaSonera“, kurios 43,5 ir 13,2 proc. akcijų tebeturi atitinkamai Švedijos ir Suomijos vyriausybės).
Nes pasaulyje nebėra to ortodoksinio priešpastatymo – arba valstybė, arba privatus verslas, kiekvienas savo rezervatuose. Ir mišri ekonomika, ir mišrios bendrovės bei aljansai (vadinami dabar madingu viešojo ir privataus kapitalo partnerystės vardu) yra realybė.
Valstybinis ūkininkavimas, kaip taisyklė, yra mažiau racionalus. Tačiau ūkyje visai nemažėja tokių darbų, kurių privatus verslas nesiima atlikti todėl, kad tai nepelninga (atominė elektrinė atsipirks gal tik per 30 metų), pernelyg rizikinga (kuo stambesnė investicija – tuo didesnė jos atsipirkimo rizika), paslaugos bus brangesnės nei valstybės (pavyzdžiui, privataus turto draudimo atveju - dėl neišvengiamos atvirkštinės atrankos), padidės socialinė diferenciacija (privati sveikatos apsauga) arba privačiam verslui išvis neįmanomas (privatus nedarbo draudimas bei visos „grynosios“ viešosios gėrybės).
Iki pat šiol iškylant tokio pobūdžio reikalui mūsų vyriausybė baugščiai žvelgdavo į ortodoksų pamokslininkus, nedrįsdama imtis iniciatyvos. Lyg ir gerai būtų užsakinėti vaistus urmu visai sveikatos sistemai – būtų pigiau, bet juk taip išstumiamas iš rinkos privatus didmeninės vaistų prekybos verslas. Lyg gerai būtų neprivatizuoti pirties miestelyje – bet gi yra norinčių ją privatizuoti. Ideologinė dogma – aukščiau visko.
Valstybės versle, kaip jau minėjome, dažnai gerokai daugiau, nei privačiame, neracionalaus, netaupaus ir neišmintingo elgimosi. Jame susitelkia daugiau žmonių nešvariomis rankomis. Bet jei ši rizika suvokiama ir jei alternatyva yra nespręsti problemos, nesistengti pakelti ūkio lygį ir paspartinti jo raidą – tai normali ūkinė valdžios iniciatyva tik sveikintina.
Pasveikinti, beje, galima ir „NDX energijos“ bendrovės strategus – valstybės dominavimas steigiamoje bendrovėje padidins būsimos elektrinės produkcijos realizavimo stabilumo tikimybę (beje, tokią sąlygą bendrovė iš esmės ir kelia savo dalyvavimui). O vėliau ateis laikas privatizuoti gerą rinką turintį elektros gamintoją. Ir tada „VP Market“, valdanti „NDX energiją“, turės proga eilinį sykį ūgtelt link Europos ir Amerikos gigantų. Su Fortūnos pagalba, žinoma.
Būsimos elektros gamybos ir perdavimo bei paskirstymo bendrovės ateitis nežada būti rožinė. Ką tik Europos komisija įspėjo, kad ji įgyvendins savo tikslą – vardan konkurencijos elektros rinkoje stiprinimo pareikalaus atskirti, nuosavybės prasme, elektros generavimo bendroves nuo jos perdavimo tinklus valdančių bendrovių.
Taigi, gal net tą pačią dieną, kai 2015 m. aukščiausioji šalies valdžia ir didžiausių šalies bendrovių vadovai perkirps juostelę Visagine, iš Briuselio ateis griežtas priminimas – tinklai ir elektrinė negali būti vienose rankose. Metus ar daugiau teks ginčytis, o paskui nusileisti. Bet pagrindinis darbas tada jau bus padarytas, ypač jei projektas pasirodys esąs konkurencingas.
Valdžia su savo išteklių mobilizavimo galia bei polinkiu skirti didesnį nei verslas dėmesį ilgalaikėms perspektyvoms ir yra reikalingiausia strateginėse nacionalinio ūkio platumose, o taip pat sukrypusiuose sektoriuose. Antai, labai praverstų toks pat „rankovių pasiraitojimas“ imantis įkurti stambią valstybinę gyvenamųjų namų statybos bendrovę, visą personalą susamdžius Turkijoje (turkai – vieni rimčiausių statybininkų Eurazijoje, dirbantys Vokietijoje, Rusijoje, Arabijos pusiasalyje) ar Baltarusijoje.
Pamatytumėm, kaip imtų suktis mūsų nacionalinės bendrovės, pernelyg greitai nutukusios ir aptingusios puikios konjunktūros ir sunykusios konkurencijos sąlygomis. Tą valstybinę statybos bendrovę, kai ji jau įsisuktų, reikėtų, žinoma, privatizuoti, kol joje neužsiveisė korupcija ar kitos bėdos. Ir ji tada veiks kaip derama verslo įmonė, kuri niekaip nebūtų atsiradusi suplėkusioje oligopolinės rinkos aplinkoje.
