Ar vaikystėje patirti skaudūs išgyvenimai iš tiesų palieka randus visam gyvenimui? Į šį klausimą panevėžietis Aurelijus Butuninas ieško atsakymo narstydamas ne tik savo, bet ir neseniai ranką prieš save pakėlusio 20 metų brolio gyvenimus.
Vietoj laimės Airijoje – mirtis
39-erių panevėžiečio Aurelijaus Butunino svajonė vaikystėje buvo gyventi su tėvais ir keturiais jaunesniais broliais bei seserimi. Tačiau ji neišsipildė. Būdamas 11 metų jis besipešantiems tėvams iškvietė tuometę miliciją, susikrovė savo daiktus į krepšį ir išėjo gyventi pas senelius.
Jo broliai ir sesuo pateko į valdiškas globos įstaigas, du jaunesnieji, kurie dar nepilnamečiai, iki šiol ten gyvena.
Suaugęs vyras jau daug metų mėgina klijuoti suardytos savo šeimos mozaiką. Su žmona du vaikus auginantis Aurelijus širdies gilumoje tebesijaučia vyriausiu, už jaunėlius atsakingu broliu.
Tačiau likimas daug prisikentėjusiam A.Butuninui ir jo artimiesiems siunčia vis naujus išbandymus.
Rugsėjį jiems teko palaidoti dvidešimtmetį brolį Vytautą. Giminės jo urną su pelenais parsivežė iš Airijos.
Išėjęs iš A.Bandzos vaikų globos namų vaikinas šioje šalyje mėgino prasigyventi. Ten jau dirbo vienas iš jo brolių, po kurio laiko atvyko kitas. Vytauto artimieji iš jo SMS žinučių ir elektroninių laiškų buvo susidarę įspūdį, kad jam visai neblogai sekasi.
Tačiau vieną dieną Vytautas buvo rastas pasikoręs nuomojamame bute. Jis nepaliko jokio atsisveikinimo laiško. Tik Lietuvoje likusiai savo draugei prieš mirtį mobiliuoju telefonu nusiuntė žinutę – palinkėjo jai sėkmės gyvenime.
Dar vieną žinutę Vytautas parašė savo draugui panevėžiečiui, kuris jam buvo skolingas pinigų. Vaikinas paprašė juos atiduoti jo mylimajai.
A.Butuninas svarsto, kad brolį galėjo paveikti tėvo mirtis. Nors jis ir nesugebėjo auginti savo vaikų, šie su juo niekada nebuvo nutraukę ryšių ir savotiškai mylėjo.
Aurelijus mano, kad Vytautas krimtosi dar ir dėl to, kad negalėjo atvykti į tėvo laidotuves. Vaikinas neturėjo tiek pinigų, kad nusipirktų lėktuvo bilietus iš Airijos į Lietuvą ir atgal. Juolab kad parskristi reikėjo skubiai. Tokias atvejais net pigių skrydžių bilietai būna gana brangūs.
Palaidoti padėjo vaikų namai
„Vienas smūgis po kito. Ir nežinai už ką“, – sunkiai atsiduso A.Butuninas, laikydamas velionio brolio nuotrauką – jis įsiamžino gražiame gamtovaizdyje pakeliui į Airiją.
Aurelijus urną su brolio pelenais į kapus lydėjo riedėdamas invalido vežimėliu. Kelerius metus nenustatyta liga sergantis vyras prieš keletą mėnesių beveik nustojo valdyti kairę koją, sustingusi ir visa jo kairioji kūno pusė.
Nuolat silpnėjanti sveikata ir brolio netektis – toli gražu ne vienintelės užgriuvusios bėdos. A.Butunino ir jo žmonos pečius slegia didelės skolos bankams. Prieš ketverius metus šeima paėmė paskolą nuosavam verslui plėtoti. Kaip ir daugelis, per ekonominį pakilimą jie įsigijo buitinės technikos.
Niekas nesitikėjo, kad tai – tik geresnio gyvenimo iliuzija ir ji greitai subyrės. Aurelijui, be krizės, smogė dar ir ligos.
Netikėta brolio mirtis vyrą privertė dar giliau įklimpti į skolas. Jis jautė pareigą prisidėti prie brolio palaikų parvežimo į Lietuvą. Pinigus surinko giminės.
Pasak A.Butunino, palaikų kremavimas ir pargabenimas į Lietuvą kainavo apie 13 tūkstančių litų. Velionio artimiesiems valstybė turėtų kompensuoti kiek daugiau nei pusę sumos. Aurelijus labai dėkingas A.Bandzos vaikų globos namams už tai, kad jie finansiškai prisidėjo prie Vytauto laidotuvių.
Globos namai užmokėjo už šarvojimo salę, duobės iškasimą, padengė kai kurias kitas išlaidas.
A.Butuninas lenkiasi vaikų namų globos darbuotojams ir už tai, kad šie užaugino jo brolį.
„Žinau, kad Vytukui ten nebuvo blogai. Žinoma, tikros šeimos, namų šilumos niekas neatstos. Bet ten dirbantys žmonės jam buvo geri“, – kalbėjo jis.
A.Bandzos vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Salomėja Jareckienė sako kad auklėtinio mirtis labai smarkiai sukrėtė ir darbuotojus, ir vaikus.
„Vaikai iki šiol prislėgti. Vytautas buvo ramus, mandagus, tik uždaras, linkęs viską išgyventi viduje. Mums pirmą kartą teko laidoti savo auklėtinį. Tai iš tiesų baisu“, – tvirtino ji.
Pasak S.Jareckienės, Anglijoje, Airijoje ir kitose šalyse gyvena ir dirba daug vaikų namuose užaugusių jaunuolių. Čia, tėvynėje, artimųjų paramos neturintys vaikinai ir merginos nemato galimybės pradėti savarankišką gyvenimą. Tačiau ir užsienyje jiems nelengva. Sunkią akimirką nėra į ką atsiremti.
Sužalota vaikystė primena apie save
A.Butuninas išsiaiškino, kad mirties išvakarėse Vytautas su kitu trejais metais vyresniu broliu lankėsi viename vietos bare. Ten kilo muštynės. Vytautas stojo ginti brolio, bet šis vis tiek smarkokai nukentėjo. Rytą paaiškėjo, kad jam sulaužytas žandikaulis.
Sužalotajam į pagalbą atskubėjo dar vienas Airijoje dirbantis brolis. Kol jis sumuštąjį vežiojo pas gydytojus, vienas namuose likęs Vytautas pakėlė prieš save ranką. Kaimynai jį rado pasikorusį.
Aurelijus nemano, kad tyrimą atliekantiems Airijos pareigūnams pavyks sužinoti tikrąsias Vytauto pasitraukimo iš gyvenimo priežastis.
Vyras svarsto, kad nelaiminga vaikystė visam gyvenimui žmogaus sieloje palieka randus. Jis juos irgi jaučia, bet stengiasi nepalūžti. Turi dėl ko – privalo užauginti vaikus.
Aurelijaus ir jo brolių bei sesers tėvas – ne tas pats. Savojo vyras sako net nepamenąs. Kai jis buvo dar mažas, mama ištekėjo už kito ir su juo susilaukė penkių vaikų.
Pasak A.Butunino, jo patėvis nebuvo blogas žmogus. Iš pradžių negėrė, daug dirbo ir išlaikė visą gausią šeimą.
Tačiau iš darbo grįžęs vyras žmoną dažnai rasdavo neblaivią. Dėl to tarp sutuoktinių vis dažniau kildavo konfliktų.
„Negaliu sakyti, kad mama mumis nesirūpino. Kai užgerdavo – taip, bet išblaivėjusi puldavo virti valgį, skalbti, tvarkyti namus“, – pasakojo jis.
Aurelijaus patėvis turėjo auksines rankas. Namuose jis gamino baldus, uždirbdavo pakankamai pinigų, kad šeima normaliai gyventų. Bet pats pradėjo vis dažniau kilnoti stikliuką. Laikui bėgant vyras beveik nebematydavo šviesios dienos.
Kartais sunkvežimiu namo grįžęs vyras, atidaręs jo dureles, tiesiog iškrisdavo. Artimieji jį partempdavo namo.
A.Butuninas tuos laikus, kai namuose būdavo išgertuvės, rietenos, triukšmas, prisimena kaip košmarą. Būdamas vienuolikos jis susikrovė daiktus ir išėjo gyventi pas senelius. Prieš tai jis tėvams iškvietė miliciją.
Tėvų namus paliko tik Aurelijus. Jaunesni jo broliai ir tuomet maža sesuo augo su tėvais. Jų gyvenimas visiškai apsivertė, kai 2003 metais mirė motina.
Tėvas tada prie karsto prisiekė, kad liausis gerti ir užaugins vaikus. Tačiau nebuvo toks stiprus, kad tesėtų pažadą.
Pasak Aurelijaus, po motinos mirties jo patėvis dar labiau įniko į alkoholį. Vaikai pateko į valdiškas globos įstaigas.
Sveikatai pakenkė ir profesija
Senelių užaugintas A.Butuninas kabinosi į gyvenimą padedamas giminaičių. Jis sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų. Autoservise dirbęs vyras ekonominio pakilimo metu nutarė pradėti savo verslą. Iš banko paėmė 100 tūkstančių litų paskolą garažui prie namų statyti. Jame jis planavo atidaryti automobilių remonto įmonę.
Tuomet pakankamai uždirbanti šeima išsimokėtinai pirko įvairios buitinės technikos, kitų namų apyvokos daiktų. Aurelijus skaičiuoja, kad vien už juos įsipareigojimai bankui siekia per tris dešimtis tūkstančių litų.
„Tada tai neatrodė didelės sumos, o dabar, kai sėdžiu invalido vežimėlyje, man jos yra milžiniškos“, – prisipažino vyras.
Prieš kelerius metus A.Butuninas nekreipė didelio dėmesio į kartkartėmis užeinančius stiprius kojų, rankų skausmus, patinstančius sąnarius. Jis dirbo, statė garažą ir tikėjo, kad svajonė turėti nuosavą verslą netrukus išsipildys.
Tačiau krizė ir smarkiai pašlijusi sveikata sugriovė visus planus. Garažas taip liko ir nebaigtas, Aurelijus beveik nebegalėjo dirbti, bankai spaudė mokėti skolą, o savijauta vis prastėjo.
Nuo praėjusių metų lapkričio Aurelijus nuolat varsto įvairių specialybių gydytojų kabinetų duris, važinėja į Vilniaus klinikas, jam atliekami įvairūs tyrimai, tačiau medikai negali pasakyti, kuo sergantis, kodėl kairę kūno pusę kausto paralyžius, užeina stiprūs pilvo skausmai.
„Gydytojai tuos skausmus sieja su mano psichosomatine būkle. Nežinau, galbūt nuo išgyvenimų gali taip būti“, – svarstė jis.
Toksikologai Aurelijaus organizme neseniai aptiko daug sunkiųjų metalų. Vyras spėja, kad tai – darbo automobilių remonto dirbtuvėse pasekmė.
Jau beveik metus A.Butuninas turi nedarbingumo pažymėjimą, tačiau ligos pašalpos negauna, nes iki tol vertėsi individualiąja veikla.
Kadangi jam dar vis atliekami medicininiai tyrimai, jis nėra pripažintas neįgaliu, t. y. nenustatytas netekto darbingumo laipsnis.
Aurelijaus žmona šiuo metu bedarbė. Šeima verčiasi iš pašalpų, biudžetą šiek tiek papildo nebaigtame įrengti garaže uždirbami pinigai.
Vyras automobilius taiso stovėdamas ant vienos kojos. Kadangi sunkiai valdo vieną kūno pusę, į pagalbą jam dažnai tenka kviestis žmoną ar draugą.
Bankai padarė nuolaidų
Butuninai su baime laukia žiemos. Šildymo sistema namuose nepataisomai sugedo dar praėjusiais metais, reikia naujos. Aurelijus sakė, kad šiemet teks šildytis kaip ir pernai – elektriniais radiatoriais.
Dideles sąskaitas už elektros energiją šeima stengiasi sumažinti per vasarą, kad elektra nebūtų išjungta.
Vis dėlto A.Butuninas nelaimių tunelio gale mato šviesą.
„Bankas, iš kurio esu paėmęs paskolą garažui statyti, sutiko atidėti paskolos grąžinimo terminą, sumažinti palūkanas“, – gera naujiena pasidžiaugė vyras.
Aurelijus nemano, kad visą likusį gyvenimą turės praleisti invalido vežimėlyje. Jis viliasi, kad bus nustatyta jo negalios priežastis ir skirti vaistai, kurie padės jeigu ne pasveikti, tai bent jau sustiprėti.
„Dabar man sunkus metas, esu duobėje, bet gal kaip nors iš jos išsikapanosiu“, – kalbėjo vyras.
A.Butuniną pažįstami ragina kreiptis į laidą „Bėdų turgus“, bet vyras nedrįsta. Pasak jo, Lietuvoje tiek nelaimingų žmonių, kad nežino, kiek jo nelaimė didesnė už kitų.
Aurelijus prisipažino dabar labiausiai išgyvenantis dėl jauniausio brolio ir sesers. Paaugliai labai kremtasi dėl Vytauto mirties. Vyras svarsto, kad nebepakeltų dar vieno artimo žmogaus netekties.
Inga SMALSKIENĖ
