Pasak paskutinės Kelmynės kaimo gyventojos, 86-erių metų Anzelmos Jurgaitienės, jos sodyboje gyveno ir tėvai, ir seneliai.
Rodos, ką tik, o iš tiesų prieš kelias dešimtis metų prabėgusios buities rūpesčių kupinos dienos atėjus senatvei nutyla. Šaltoje troboje ir spengiančioje tyloje širdis atgyja akims užkliuvus už vietos, kur brangiojo sėdėta, į grindis, kur pirmieji mažųjų žingsneliai žengti, dabar proanūkių nulakstyti. Jaunas to nesupras, tačiau senolis savo kirvarpų išvarpytos trobos guolio nekeistų į nieką. Nepaisant to, kad šimtmetį skaičiuojančioje sodyboje jis – vienintelis ir paskutinis nykstančio kaimo gyventojas.
Penkiuose kaimuose – po vieną gyventoją
Tokie postringavimai dėliojosi mintyse grįžtant iš kelių nykstančių kaimų. Tauragės rajone yra 40 kaimų, kuriuose gyvena ne daugiau kaip po penkis gyventojus, 2011 metų Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, mažiausiai prie penkių kaimų ties eilute „Buvo gyventojų“ įrašytas vienetukas.
Vienas... Vienas ne tik tuščiuose namuose. Vienas nykstančiame kaime. Supamas tuščių, buvusius kaimynus primenančių trobesių.
Sodybą gavo už 100 rublių ir lašinių paltį
Iki vienintelės likusios Steponiškių kaime (Lauksargių sen.) Gertrūdai Biknerienei priklausančios sodybos mane palydėjo jos anūkė, dviejų Gertrūdos proanūkių motina Sigutė. Nuo Nemeilų pajudėję, lenkdami elektriniu piemeniu aptvertus laukus, pakanale pasiekėme beržais ir gluosniais apgaubtą mediniais ir raudonų plytų pastatais apstatytą sodybą.
Prieš 50 metų, prieš Bikneriams atsikraustant, tuščioje sodyboje savivaliavęs kaimynas buvo nuardęs dalį medinio namo ir jame įkurdinęs žąsų ir ančių būrį. Už 100 rublių ir lašinių paltį nusipirktą apdergtą namą, Gertrūdos pasakojimu, teko sumažinti dviem kambariais ir apkalti lentelėmis.
Kaip krosnies įkaitintuose namuose pasakojo 76-erių senolė, apie 1961 m. už gero puskilometrio stovėjo dar dvi sodybos, kuriose gyveno po tris šeimas. Kaimynų ir Biknerių vaikai lankė už poros kilometrų buvusią Šakių pradinę mokyklą, nuo penktos klasės traukė į Griežpelkių aštuonmetę. Šeima apsipirkti iš Griežpelkių autobusų stotelės vykdavo į Tauragę arba miestą pasiekdavo traukiniu, kuris, atvykęs iš Radviliškio, stabteldavo Kamščiuose.
– Apie 1984 metus melioratoriai nupirko kaimynų, kurie išsikraustė į Lauksargius, namus. Po kelerių metų išsikraustė kiti kaimynai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, apie 1992 metus, mes čia jau gyvenome vieni, – pasakojo Gertrūda.
Po dešimties metų mirė jos vyras. Taip senolė liko paskutine Steponiškių kaimo gyventoja.
Palaidoti kaimai
Paveldosaugininkas Edmundas Mažrimas masiniu Tauragės rajono kaimų nunykimu laiko Tarybų valdžios užmačias gerinti žemės ūkį. Apie 1960 m., pradėjusi laukų melioraciją, valdžia supirkinėdavo vienkiemių, atokių sodybų gyventojų namus tam, kad nusausinus būtų galima apdirbti našesne tapusią žemę. Primygtinai atakuojami, daugelis kaimiečių pardavė savo sodybas ir persikėlė į centrines gyvenvietes. Taip, pavyzdžiui, iš Skaudvilės pakraščių gyventojai persikėlė gyventi greta miestelio. Skaudvilės seniūnas Virginijus Būdvytis sako puikiai prisimenantis, kaip traktorių kaušais iškasus žemėje didžiules duobes buldozeriais net nenugriauti namai būdavo sustumiami ir užlyginami žemėmis. Skaudvilės seniūnijoje šiuo metu „palaidota“ apie 10 kaimų.
Jaunimas negrįžta
Kaip sako Kęstutis Jorudas, seniūnijos komunalinio ūkio inžinierius, Skaudvilė – pensininkų miestas. Mat kaime užaugęs, studijuoti ar uždarbiauti išvykęs jaunimas namo negrįžta. Kartos auga, senbuviai miršta, užmarštin grimzta nykstantys kaimai.
K.Jorudo lydimi, aplankėme vieną neseniai išnykusį kaimą. Keli kilometrai nuo Skaudvilės, nuo Paegluonio pasukus dešinėn, už keliasdešimties metrų inžinierius pasiūlė sustoti ir mostelėjo į dešinėje plytinčią pievą. Paėjėjusiems į kalną mus pasitinka medžių gaubiama apleista sodyba. Užkaltais langais, nuo sienų atplyšusiu ruberoidu namas paskutinę savo gyventoją regėjo prieš keletą metų. Pasak K.Jorudo, dar 1986 metais, jam pradėjus dirbti Vaidilų tarybiniame ūkyje, ten gyvenusi močiutė Adelė jau buvo paskutinė dabar jau išnykusio Užkalnių kaimo gyventoja.
Atsikėlė į jau nykstantį kaimą
Lydimi kraštiečio, pasukame Šilalės rajono link. Ten, pravažiavę Pabambius, kuriuose gyvena 9 gyventojai, pamiške pasiekiame Beržynės kaimą. Deja, vienintelė ant kalniuko miškų apsupta sodyba – tai, kas liko iš kadaise buvusio kaimo. Mus pasitikęs baltas kiemsargis šuo palydi pas kieme skalbiančią močiutę. Ona Gečienė sako čia gyvenanti 23 metus, sodybą įsigijusi po jos gimtajame kaime kilusio gaisro. Tada, anot jos, ji su šeima gyveno Antano Benediktavičiaus dvaro kumetyne. Tėvas dirbęs pas poną kumečiu (tarnu – aut.past.), vėliau visa šeima ir likusi gyventi po karo valstybės nusavintame būste.
Pasakoja po vasarą kilusio gaisro apgriuvusiame pastate ant šieno gyvenusi iki rudens. Į už paskolą nupirktą sodybą Beržynės kaime atsikraustė 1989 m. spalį. Jau kitąmet, išsikrausčius netoliese gyvenusiems kaimynams Baužoms, ji tapusi paskutine Beržynės kaimo gyventoja.
Vienas kaimas – viena kaimynė
Tačiau, sako Ona, vienatvė tada dar neslėgė. Pas siuvėjos amatą įvaldžiusią moterį lankėsi gretimų kaimų gyventojai, sako „apsiuvusi“ visas Upynos kaimo moteris, ir „ponios iš Skaudvilės suknių prašydavo“. Guvi garsiakalbė močiutė vieną po kitos beria moterų pavardes, mena kai kurių apimtis ir giriasi siūdavusi liemenėles „net didžiakrūtei Zebienei“. Tačiau, praėjus keletui metų po Nepriklausomybės atkūrimo, siuvėjai darbo nebeliko – Lietuvą pasiekė dėvėti rūbai iš Vakarų.
Teiraujamės, kas praskaidrina nuotaiką vienintelei kaimo gyventojai. Ona mosteli link miško ir sako, kad už jo gyvenanti jos draugė Anzelma Jurgaitienė. Sako, anksčiau jos susimatydavo, tačiau pirmoji pasiligojo, o Oną ištiko insultas, tad moteris neberizikuoja keliauti aplankyti kaimynės – irgi paskutinės už poros kilometrų esančio Kelmynės kaimo gyventojos.
„Šernai parazitai“
Kaimynės draugę, aštuoniasdešimt šešerių metų senolę, aptikome greta namo esančiame darže raškančią avietes. Sintetiniais kailinukais dėvinti močiutė nusistebėjo, kodėl kadaise buvo pakeistas mūsų įvardyto Kelmynės kaimo pavadinimas: „Gi čia Sodalės kaimas“. Komunalinio ūkio inžinierius aiškina, kad senbuviai kaimą taip praminė, kai tarybiniais laikais šiose apylinkėse buvo įsikūręs kelis kaimus apimantis tarybinio ūkio Sodalės skyrius.
Netoli medinės trobelės, prie ūkinio pastato, pririštas amsėjo juodas šunelis – vienintelis močiutės draugas ir gyvas padaras šioje miškų supamoje sodyboje. Išskyrus apsilankančius šernus. Praėjusią naktį, anot močiutės, „parazitai“ visus nukritusius obuoliukus suėdė.
– Nė vieno neliko. Laimei, kitus anksčiau susinešiau vidun, – pasakė močiutė ir, lazdele ir kauptuku besiramsčiuodama, pamažu ėmė krutėti už keleto metrų esančio namo tarpdurio link.
Niūrias dienas vaduoja prisiminimais
Po kelių minučių pasiekusi durų slenkstį ji pakvietė trobon. Be kas savaitę aplankančio sūnaus Antano, mes – vieninteliai jos sveteliai. Kriukio bakstelėjimu gretimame kambaryje uždegusi šviesą močiutė giriasi pati supynusi virš staktos kabančias svogūnų pynes. Keturiose medinėse dėžėse – gelsvai žalsvi žieminiai obuoliukai. Sako sunešusi juos po keletą prijuostės kišenėje.
Ant komodos – rėmeliai su anūkų nuotraukomis. Prie lango – sena siuvamoji mašina, kuriai iš šiaučiaus nupirktas ketaus kojas įtaisęs Stasys, jos vyras. Senučiukė prisimena ūmų savo mylimo vyro būdą. Kartą atvykus gydytojai jis atsisakęs registruotis ir suglamžęs jos atsineštas sutartis. Šis prisiminimas labai pralinksmina humoro nestokojančią senolę. Ji papasakoja apie kadaise patirtą stuburo traumą.
– Man, berods, buvo apie penkiasdešimt. Norėjau užuolaidą pakabinti. Griuvau, kritau nugara ant kėdės atlošo, po to ant televizoriaus, tada ant stalo ir galiausiai ant grindų, – visai nejuokingą atsitikimą senolė pasakoja krizendama ir priversdama nusišypsoti ir mus.
Slegia vienatvė
Ar neliūdna vienai?
– Labai. Vasarą dar nieko, darže pasikapstau, bet žiemą... Tik nosį iškiši pro laukujas duris, pasižiūri ir lendi vidun. Labai nuobodu, – susigraudina senolė.
Gilia veido raukšle vos pastebimai nurieda ašara. Tačiau apie savo bėdas moteris mažai kalba. Ją labiau jaudina jos 25 metų anūko likimas, kuris „baigė mokslus ir vargšiukas į Angliją išvyko“. Guvaus proto senolė nevengia ir papolitikuoti. Keikia jaunimui darbo neduodančią valdžią ir siūlė K.Jorudui už ją balsuoti rinkimuose, esą šis galbūt geriau žinosiąs, ko reikia Lietuvai.
Atsisveikinę su močiute, tylomis klampojame už pusšimčio metrų miške palikto automobilio link. Prie sodybos privažiuoti nepavyko – po lietaus žemė pažliugusi. Tylomis riedame miesto link. Už nugaros palikdami nykstančius kaimus, kuriuose tyliai savo gyvenimo dieneles leidžia prisiminimais gyvi, nepažįstamus prašalaičius už aplankymą nuoširdžiais padėkos žodžiais išlydėję senoliai.
M. PŪDŽIUVIENĖ
