Bandymas nuslėpti įvairią skriaudą mažamečiams vaikams tampa jau bloga tradicija. Vaikų mušimo praktika taip pat turi gilias ir bjaurias šaknis.Tokie veiksmai dažnai būna sietinas su asmens degradacijos problemomis. Alkoholis ar narkotikai gali pastūmėti pakelti ranką prieš mažus savo vaikus. Ne visada tokius veiksmus lėmė priklausomybės. Vienas toks gerai žinomas veikėjas A.T., kuris labai aukština savo garbę ir orumą, savo autobiografinėje knygoje giriasi taip: (CITUOJU) "... žadėjau niekada nepakelti prieš dukrą V. rankos. Bet sugrįžęs neištesėjau žodžio – gal 3-4 kartus aplupau nesusivaldęs. Ji jau didelė ir negalima jos mušti. Bet tie nervai, nesusivaldymas. Geriau ją kitaip nubausti - nekalbėti su ja. Tai ji labiau išgyvena. “ Dukrai V. tuo laikotarpiu buvo nuo 5 iki 8 metukų. Sunku net įsivaizduoti, kaip aukštas ir stiprus tėvas daužo savo mažą dukrelę. Dar vienas pavyzdėlis: (cituoju) „V. nėjo valgyti. Ji pasislėpė po savo lovele. Už tai nepykau, bet norėjau ją iš po lovelės ištraukti ir nunešti į virtuvę. Nepastebėjęs, kad jos plaukai apsivyniojo apie lovos dugno spyruoklinę vielą, smarkiai patraukiau ir išroviau kuokštą plaukų. Ta verkė, močiutės pakurstyta nekalbėjo su manimi keletą dienų. Aš taip pat nesiruošiau jos kalbinti, nes nesijaučiau kaltas. Nuovargis kenkia mano sveikatai, nervams. Būnu piktas, irzlus. (Dar mažesnis sūnus) G. išdykęs, todėl dažnai aprėkiu jį, kartais per užpakalį suduodu. Myliu juos, bet auklėti nemoku." „Prižadėjau pats sau niekada nekelti rankos prieš sūnų G.. Juk jis mano viltis.Mušdamas galiu sužeisti. Iš dukros V. daug nesitikiu. Ji labai gabi, bet mergaitė lieka mergaite. O jis visa mano paguoda. Jam (G.) pažadėjau daugiau nemušti jo, o jis žadėjo manęs klausyti. Bet užvakar nesusivaldžiau…“ Pasakysiu atvirai. Kai perskaičiau tokius viešus prisiminimus - supykino. Nepamenu, kad į tokius paviešinimus būtų kas nors viešai sureagavęs. Net moralinio pasmerkimo A.T. nesulaukė... Kaip, beje, ir už kitas atliktas veikas... Deja...

A.T.. prisimena (cituoju): "Parsivežėm į kaimą motiną. Ji nesikėlė,nieko nevalgė. Žadėjau jai nieko nesakyti, bet nesusivaldžiau. Paėmė pyktis. Vilniuje sveika, o kaimas tuoj susargdina ... ir pasikelti negali. Guli pikta, nevalgo. Visa tai taip slegia. Nenupirkau daugiau sausainių. Kai aš jų nevertinu, tai negalvojau, kad ir jai jų reikia. ...Neiškentęs apibariau. Šiek tiek jaučiau ir savo kaltę, kad vaistų nenupirkau. Bet aš neskiriu jiems didelės svarbos. Gal ir be reikalo keletą kartų apibariau tėvuką.“
P.S. Jis, mat neskiria dėmesio gydytojo paskirtiems vaistams, todėl motinai jų neperka... Ką čia bepridursi?