Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ Trečiadienį Kūno kultūros ir sporto skyriuje pasitikti iš pasaulio čempionatų grįžę ir laurus ten skynę šiauliečiai – Roberta Navickaitė ir Gediminas Žukas. Jie noriai dalijosi dar neišblėsusiais įspūdžiais su žiniasklaidos atstovais, atviravo su kokiais džiaugsmais ir vargais susiduria.
Neramino atrankos varžybos
Trakuose pasibaigusiame pasaulio jaunių (iki 18 metų) irklavimo čempionato finale dėl 7-12 vietų šiaulietė R. Navickaitė ir kaunietė Simona Petrikaitė porine dviviete akademine valtimi iškovojo antrąją vietą. Bendroje įskaitoje jos liko aštuntos.
Sportinininkių treneris Alis Striška sakė, kad daugiausia nerimo kėlė atrankos varžybos, kuriose irkluotojoms teko įveikti 2 kilometrų ilgio distanciją. „Pirmą dieną, kai pamatėme dalyvių sąrašą, šiurpuliukas perėjo. Tikrai jaudinomės. Ypač dėl pirmo starto. Kaip žinia, pirma atplaukusi įgula iš karto pakliūna į pusfinalį. Mums tas startas tikrai pasisekė. Antrą vietą užėmusią Prancūzijos komandą aplenkėme beveik trimis sekundėmis. Vėliau sekė dviejų dienų pertrauka. Negaliu pasakyti, kad mums ji buvo naudinga. Nelabai pavyko susikaupti pusfinaliui. Silpniau startavome ir jėgų patekti į finalą, deja, neužteko“, – pasakojo treneris.
Tačiau jaunosios irkluotojos nenuleido rankų ir visą dėmesį bei jėgas skyrė mažajam finalui, kuriame kovojo dėl 7-12 vietų. „Kitą dieną merginos pagavo yrį, ritmą. Man laukiant ant tiltelio žiūrovų tribūnose ėjo šiurpuliukai, kai po pirmų 500 metrų, jos pirmavo. Paskutiniuose metruose, deja, dviem sekundėmis pralaimėjome airėms. Tačiau, manau, kad šauniai padirbėjome ir rezultatas yra atitinkamas“, – auklėtinių rezultatais džiaugėsi A. Striška.
Apie aštuntą vietą nesvajojo
Irkluotojų treneris garbės dėl pasiektų rezultatų vien sau neprisiima. Jo teigimu, daug patirties šiaulietei R. Navickaitei davė 2011 metais geriausiu pasaulio treneriu pripažintas italas Gianni Postiglione. „Šiemet kovo mėnesį Roberta važiavo į stovyklą Graikijoje. Mums labai pasisekė, kad ten ją net tris savaites treniravo geriausias pasaulio treneris G. Postiglione, kuris pasirašė sutartį su Lietuvos irklavimo federacija. Robertai teko atlaikyti tikrai didelį krūvį, nes šis treneris pasižymi griežtumu. Jokių išlygų, kad sunku, negaliu ir pan. jis nedaro“, – pasakojo A. Striška.
Pati R. Navickaitė atviravo, kad labai džiaugiasi aštuntąja vieta ir tikino, kad pasiekti tokio aukšto rezultato net nesvajojo. „Galvojau, kad tai neįmanoma. Mes, Lietuvos sportininkai, neturime galimybių treniruotis žiemą, nes pas mus labai šalta. Mums labai sunku kovoti prieš pietiečius, kurie irkluoja ištisus metus. Dėl to dažniausiai ir pralaimime prieš itales, prancūzes. Bet lietuviai užsispyrę žmonės, todėl rodo gerus rezultatus“, – šypsosi sportinininkė.
R. Navickaitė sakė, kad ne tik šalti žiemos speigai trukdo siekti dar aukštesnių rezultatų. Kaip jau minėjome, sportininkės porininkė gyvena Kaune, todėl atstumas labai apsunkina treniruočių procesą. Tačiau šiemet R. Navickaitė palieka jaunių gretas ir mėgins savo jėgas jaunimo (iki 23 metų) amžiaus grupėje. „Bandysiu savo jėgas vienviete valtimi arba ieškosiu naujos porininkės”, – sakė ji.
Kovoti arba skęsti kartu
Tuo metu šiaulietis G. Žukas ant stalo dėlioja aukso medalius ir džiaugiasi, kad Bulgarijoje, Sofijoje, vykusiose 22-ose kurčiųjų vasaros olimpinėse žaidynėse kartu su Lietuvos krepšinio rinktine pavyko iškovoti pirmąją vietą. Lietuviai finale rezultatu 84:63 įveikė Venesuelos krepšininkus ir pasidabino aukso medaliais. Rinktinės jėga nesuabejojo niekas – laimėtos visos šešerios žaistos rungtynės.
„Didžiuojuosi tapęs čempionu. Tai vienas įsimintiniausių įvykių mano gyvenime. Žinoma, buvo labai sunku. Galima sakyti, kad žaidėme be įžaidėjo. Bet mums labai padėjo treneris. Jis mums sakė, jeigu matote, kad skęsta laivas ir iš jo visi šokinėja, o aš lieku vienas – grįžkite. Kovokime arba skęskime kartu. Taigi mes susikaupėme, atidavėme visas jėgas. Vadovavomės posakiu, kad pailsėsime kai numirsime“, – pergalės džiaugsmo neslėpė olimpinių žaidynių čempionas G. Žukas.
Sportininkas teigė, kad nusipelniusių krepšinio trenerių A. Šato ir A. Jurkšos indėlis į pergalę labai svarus. Tačiau neslėpė, kad daug kas priklauso nuo paties žaidėjo, kuris privalo užtikrintai kovoti dėl užsibrėžto tikslo, nesiblaškyti ir nesinervinti nesėkmingose situacijose. Taip pat būtina teigiama komandos dvasia: „Reikia draugiškos komandos, kuri reikiamu metu galėtų padrąsinti, paraginti“,– sakė jis.
Šiauliuose neturi ką veikti
G. Žukui šis aukso medalis – ne pirmasis. 2011 Italijos mieste Palerme vykusiame Pasaulio kurčiųjų krepšinio čempionate Lietuvos krepšinio rinktinė užėmė pirmąją vietą ir apgynė pasaulio čempionų titulą. 2012-ais Turkijoje vykusiame Europos kurčiųjų krepšinio čempionate iškovota antroji vieta ir pasidabinta sidabro medaliais.
Sportininkas sakė, kad tokių rezultatų link pradėjo judėti būdamas 12-13 metų. „Nuo to laiko pradėjau žaisti krepšinį. Mane visuomet skatindavo, girdavo, kad gerai žaidžiu“, – pasakojo G. Žukas. Jaunąjį talentą, draugo pasiūlymu pradėjusį žaisti „Aido“ komandoje, netruko pastebėti Lietuvos kurčiųjų krepšinio rinktinės treneriai ir pakvietė į rinktinę. Paklaustas, kuo užsiima šiuo metu, G. Žukas sakė, kad aktyviai treniruojasi, nes jau šį penktadienį planuoja dalyvauti Lietuvos Kurčiųjų paplūdimio tinklinio čempionate. „Su komandos draugu Aurimu treniruojamės kiekvieną dieną. Ir šiandien vakare skubėsiu į treniruotes“, – šypsosi sportininkas.
Pasibaigus vasarai šiaulietis planuoja palikti Saulės miestą ir vykti į Vilnių, kur studijuoja kūno kultūrą. „Šiauliuose man nėra tinkamų sąlygų. Mes privalome išsilaikyti patys, o Šiauliuose kurčiųjų niekas neremia. Kiek žinau, mūsų mieste yra aštuoni kurtieji, kurie norėtų žaisti krepšinį, bet, deja, neturi pinigų. Kreipėmės ne kartą į Savivaldybę, bet jie teigia, kad neturi pinigų. Davė vieną kartą, bet vieno karto juk neužtenka. Tad Šiauliuose neturiu ką veikti. Vilniuje mes gauname finansinę paramą“, – kalbėjo olimpinis čempionas G. Žukas.
