„Kalbant apie kelius, negaliu pasakyti, kad jie labai pagerėjo. Čia keliai ir kelkraščiai labai siauri. Vengiame kelių, kuriais važiuoja sunkusis transportas, tačiau eismas čia vis vien didelis. Ypač daug automobilių buvo pastarosiomis savaitėmis, nes švenčių laikotarpiu žmonės juda iš vieno taško į kitą. Tačiau čia daug aukštesnė eismo kultūra.
Pavyzdžiui, Ispanijoje netgi kelio ženklai vairuotojams liepia dviratininkus aplenkti jiems paliekant bent jau pusantro metro. Ne kartą teko matyti, kaip kokie penki dviratininkai sunkiai mina į kalną, o už jų velkasi didžiausia automobilių kolona. Niekas nepypsi, nekelia šurmulio, visi ramiai laukia, kada galės aplenkti dviratininkus. Tas pats ir su bėgikais. Žmonės juos mato iš toli. Bėgti saugiau. Tačiau Europoje yra kitas trikdis – miesteliai. O ten pėsčiųjų perėjos, labai daug žiedinių sankryžų.
Negali pro jas bėgti tiesiai, reikia užšokti ant šaligatvio, kirsti perėją, kartais palaukti žalio šviesoforo signalo. O tai labai lėtina tempą. Kartais, kai nebūna eismo, įžūliai bėgu per patį žiedą,“ – Europos džiaugsmais ir vargais dalijosi A. Ardzijauskas.
Ugniagesys sako, kad jo bėgimo tempas nepakito. Ir toliau bėga po du maratonus per dieną. Vieną – rytą, kitą – po pietų. Vidutiniškai – apie 80 km per parą. Tokį tempą Aidas palaiko jau pustrečio mėnesio, tad paskutinėmis savaitėmis leido sau kelias dienas šiek tiek pailsėti ir sutrumpinti nubėgtų kilometrų skaičių.
„Turėjau tam tikrų sveikatingumo procedūrų: pusantros valandos masažą bei įmantrią raumenų atstatymo procedūrą. Keistu aparatu specialistai sulipdė atplyšusias raumens skaidulas, panaikino mikroįplyšimus sausgyslėse. Šiek tiek pašildė, šiek tiek pašaldė. Viskas gerai, niekas nepasikeitė,“ – sakė Aidas. Kuklumo nestokojantis vyras prisipažino, kad jokių skausmų iki tol nejautė, tačiau tokios procedūros jam buvo naudingos: bėgti bus tik lengviau. Juk liko dar beveik pustrečio tūkstančio kilometrų iki Vilniaus.
Tačiau apie finišą atletas negalvoja. Sako, dar anksti. Kilometrų iki finišo skaičiavimas labai vargina, o jų dar daug: „Apie Lietuvą dar negalvoju. Man svarbi ši diena, kad nubėgčiau numatytus kilometrus. Svarbus rytojus, kad ir rytoj galėčiau bėgti. Kaip bus toliau, neprognozuoju. Yra planas, laiko turim. Prognozuoti galėsiu tik dar po kokio tūkstančio kilometrų. Tokie tolimi bėgimai yra varginantys ne tiek fizine, kiek psichologine prasme. Kai tik pradedi skaičiuoti kilometrus iki finišo, labai greitai pavargsti, nes, kad ir kaip juos skaičiuosi, tų kilometrų liko dar daug,“ – sakė A. Ardzijauskas.
Artimiausias per pasaulį bėgančio lietuvio galvos skausmas – Alpių kalnai. Jis jau perbėgo Apeninus, prabėgo ir Pirėnus, buvo pakilęs į didesnį nei 1 km aukštį virš jūros lygio. Sako, kad kalnai labai išvargina ir lėtina tempą. 2 kilometrus į stačią įkalnę kartais tenka bėgti visas 20 minučių. O Alpėse teks kopti dar aukščiau ir dar stačiau.
„Nejaučiu jaudulio, jaučiuosi ramiai. Juk jeigu kas nors gali įvažiuoti, vadinasi, kas nors gali ir įbėgti į tuos kalnus. Austrijoje mūsų laukia lietuviai, garbės konsulas, jis patars, kur geriau bėgti. Jeigu pasikeistų oro sąlygos, jis galės pasiūlyti geresnį variantą, mat yra 5-6 skirtingi keliai per Alpes, rinksimės patį geriausią. Nesinori užbėgti į kalną ir ten pamatyti kelio užtvarą, draudžiantį eismą dėl kokios nors sniego lavinos,“ – samprotavo A. Ardzijauskas.
