Situacijai prastėjant kiekvieną dieną ir girdint naujienas apie tai, kad Australija gali užsidaryti mažiausiai pusmečiui, teko priimti greitą sprendimą sugrįžti į Lietuvą. Tiesa, susiderinti skrydį atgal nebuvo taip paprasta.
Galiausia, pavyko suspėti į benuvažiuojantį traukinį ir po dvi paras trukusios kelionės pasiekti Minską, o iš ten atsidurti prie Baltarusijos-Lietuvos sienos, kuri po dviejų parų jau tapo nebepraeinama.
Ramunė papasakojo ne tik apie savo kelionę namo, bet ir apie tai, kaip koronavirusas buvo sutiktas Australijoje.
Padėtis pradėjo blogėti staiga
Į Australiją Ramunė išvyko pagal studijų programą. Mokslai turėjo tęstis apie 10 mėnesių.
„Turėjau planų po studijų pakeliauti po Australiją. Baigus mokslus turėjo prasidėti kelionė po šią šalį automobiliu. Bet susiklosčiusi situacija viską pakeitė. Birželio viduryje turėjusią vykti kelionę teko pamiršti.
Nors dar prieš 1,5 mėnesio Australijoje padėtis buvo gera, gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Buvo tik pavienių atvejų, nelabai kas į juos reagavo. Tiesa, kovo pradžioje užfiksuota daugiau susirgimų. Tik tada žmonės pradėjo nešioti kaukes.
Parduotuvėse neliko tualetinio popieriaus, bet maisto produktų tikrai buvo daug. Pribloškė, kad žmonės išpirko tualetinį popierių. Ateini į parduotuvę ir pamatai tuščias lentynas, tai atrodo, kad ir tau reikia pirkti“, – įspūdžiais dalijosi Ramunė.
Mergina užsiminė ir apie dar vieną įvykį, kuris privertė sunerimti: „Baisoka pasidarė, kai koronavirusu užsikrėtė Australijoje viešintis aktorius Tomas Hanksas su žmona. Jie mano mieste viešėjo, o ligoninę, kurioje jie gulėjo, mačiau pro savo namų langus.
Stebėjau susirgimų statistiką ir supratau, kad su kiekviena diena mano planai po truputi blėsta. Tos žinios, kad Australija ruošiasi 6 mėnesių karantinui, labai neramino. Strigti Australijoje be darbo su pasibaigusia viza yra labai blogai. Net jei prasitęsčiau ne studento, o pigesnę turisto vizą, tai negalėčiau dirbti.
Prasidėjus karantinui Australijoje dauguma studentų prarado darbus. Jie dirbo restoranuose, viešbučiuose. Likti be darbo studentui Australijoje – tikra prabanga. Vien nuoma kiek kainuoja.“
Ramunė pasakojo, kad Australijoje dar prieš savaitę žmonės veikė, ką norėjo: „Žmonės būriavosi prie vandenyno. Tas mane labai stebino, kad jie taip ramiai į tai žiūri. Bet neseniai gavau draugės, kuri liko Australijoje, žinutę, kad vietos policija pradėjo atidžiau stebėti viešąją erdvę. Dabar perspėjami žmonės nesibūriuoti.
Taip pat, kas maloniai nustebino, kad parduotuvėse rytais nuo 7 iki 9 val. buvo atidaromos tik senyvo amžiaus žmonėms ir neįgaliesiems. Vėliau apsipirkti galėdavo ir visi kiti.“
Daug žlugusių kelionės planų
Kelionę namo Ramunė pradėjo planuoti prieš 3-4 savaites: „Viską dariau sąmoningai, kruopščiai planavau, daug skambinausi, aiškinausi. Sugrįžti į Lietuvą paskatino ir tai, kad užsidarė viešbutis, kuriame dirbau. Praradau darbą, vizos galiojimas artėjo į pabaigą.
O kai pradėjo kalbėti, jog šalis ilgam užsidarys, supratau, kad esu tūkstančių kilometrų atstumu nuo Lietuvos, jog ilgiau laukti nėra ko. Prasidėjo bilietų ieškojimas, ilgi pokalbiai su užsienio reikalų ministerija, ambasadomis.
Tuo laiku dar galėjome nuskristi į Japoniją ir keliauti toliau į Europą. Ten dar nebuvo didelių reikalavimų. Mūsų draugai nusipirko tą skrydį, o mes uždelsėme, tai praradome tą galimybę. Bet likus dienai pranešė draugams, kad skrydis yra atšaukiamas.
Kartais atsirasdavo šviesa tunelio gale, bet vis kažkas sutrukdydavo. Buvo iš Indonezijos, Tailando skrydžiai. Bet Tailando nebegalėjome pasiekti, nes ten reikėjo pasidaryti testą nuo viruso, o niekas jo nedarė. Indonezijoje tuo tarpu atsirado nauji reikalavimai, kad vizos reikia. O ją pasidaryti būtų užtrukę apie savaitę.“
Vis dėlto, paskutinę akimirką pasitaikė galimybė skristi su Kataro avialinijomis. Tiesa, iš pradžių bilieto kainos buvo pribloškiančios. Jos svyravo nuo 2,5 iki kone 10 tūkst. eurų.
„Supratome, kad tai yra vienintelis būdas patekti namo. Bet kainos buvo neadekvačiai didelės. Tiesa, matėme, kad kainos keičiasi. Dvi dienas stebėjome situaciją. Kainos žemiausiai krisdavo naktį. Taip ir nusipirkome 2 val. nakties bilietą už kažkur 850 eurų. Iš Australijos su keliais persėdimais turėjome pasiekti Frankfurtą. Tada turėjome nuskristi į Minską, o iš ten su taksi pasiekti Lietuvos pasienį. Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Bijojome, kad neatšauktų skrydžių, bet viskas pavyko“, – įspūdžiais dalijosi tv3.lt pašnekovė.
Išvykstant iš Australijos Ramunei įstrigo patikrinimas oro uoste. Mat reikėjo turėti bilietą su atvykimo šalimi, iš kurios mes esame. O skrydžiais pagal planą numatyta pasiekti tik Minską.
„Kai pasakojome, kad pėstute kirsime sieną, tai kreivai į mus pažiūrėjo. Ėjo net kažkur pasitikrinti, bet po to praleido. Dvi paras keliavome iki Minsko, kurį pasiekus taip pat buvo „smagumų“.
Atėjome atsiimti bagažo, bet mums liepė pirmiausia pasidaryti vizą. Paaiškėjo, kad tam reikia sveikatos draudimo. Tad mums buvo atsisakyti išduoti vizą. Greitai pasidarėme sveikatos draudimą 2 paroms. Tada viskas susitvarkė.
Iki sienos apie 150 km vykome su taksi, keliavome dviese, tai sumokėjome 60 eurų. Mus išleido prie patikros punkto. Baltarusijos pasieniečiai neatrodė labai patenkinti. Tikrino pasus su senoviniu padidinamuoju stiklu. Pirmoji patikra praėjo gerai. Tada buvo antroji, kurioje atliko identišką procedūrą.
Galiausia, priėjome lietuvių patikros punktą, kur mus sutiko labai šiltai. Pamatavo temperatūrą, užpildėme saviizoliacijos anketą. Tiesa, niekas jokio testo nedarė. Tiesiog palydėjo į vietos, iš kur mus pasiėmė savivaldybės automobilis“, – kelionės akimirkomis dalijosi Ramunė.
Šiuo metu mergina yra izoliuota Švenčionių rajone: „Priėmimas buvo puikus. Jautėmės labai saugiai. Sąlygos buvo puikios, jokių nusiskundimų neturiu. Kasdien gauname šilto maisto. Žmonės rūpestingi. Lietuvoje jau esu nuo balandžio 1 d. 23 val. Savaitę pabūsiu šioje vietoje, o tada darysimės testą ir jei viskas gerai, izoliaciją galėsiu pratęsti namuose.“
