Sekmadienio rinkimai įdomūs ne tik dėl rezultatų, bet ir dėl to, kad po jų, pasak premjero Andriaus Kubiliaus, paaiškės ūkio ministro Dainiaus Kreivio likimas. Jeigu Tėvynės sąjungai jų baigtis susiklostytų prastai, D.Kreivio atsistatydinimas taptų vienu iš valdančiosios partijos plastinės operacijos etapų. Tam ryžtis jaunajam kolegai jau patarė Seimo pirmininkė, nes perstumdymai partijos viršūnėlėje artėjant 2012 metams neišvengiami, o politiškai pašautas ministras yra pirmoji kandidatūra.
Tačiau net jei konservatoriai-krikdemai sėkmingai pasirodytų savivaldos rinkimuose, vis vien ministro ateitis liktų skendėti miglose. Rūsti prezidentės ištara tarsi Damoklo kardas kabės virš jo galvos. Juk prezidentė mano, kad D.Kreivys ne tik „turi priimti politinį sprendimą ir atsistatydinti. Jis yra politiškai susikompromitavęs ir politiškai kompromituoja visą Vyriausybę, taip pat – premjerą A.Kubilių“, bet ir „trukdo Vyriausybei sklandžiai dirbti, dėl jo eskaluojama įtampa tarp prezidentės ir premjero“. Sunku būtų įsivaizduoti, kaip po tokių valstybės vadovės žodžių įmanoma ramiai dirbti.
Nors A.Kubilius nacionaliniam radijui ir teigė, kad nejaučia įtampos tarp savęs ir prezidentės, tačiau prezidentūra savo žodį, ir gana kietą bei nedviprasmišką, tarė. Turi būti kurčias arba sąmoningai tušuojantis realybę, kad negirdėtum prezidentės susierzinimo. Nors premjeras ir nejaučia jokių „elektros kibirkščių“, prezidentei atrodo, kad ne viskas yra gerai. Kad ir kaip iš kailio nertųsi premjeras, bandydamas piešti idiliškus prezidentės ir Vyriausybės santykius, jie tokie gali būti tik tuomet, kai Blondinės iš Daukanto rūmų žodis bus paskutinis.
Juk rugsėjo pradžioje prezidentė, susitikusi su aplinkos ministru Gediminu Kazlausku, apkaltino jį neveiklumu. Nors, skirtingai nei dabar, tiesioginio raginimo atsistatydinti ir nepasigirdo, tačiau signalas buvo gana aiškus. Tuomet premjeras, pasitelkęs savo pozityvų žvilgsnį į gyvenimą, užglaistė situaciją, nes artėjo biudžeto svarstymas Seime ir nesvarbu, kokia būtų nukvakusi „prisikėlėlių“ frakcija, ji turi tuos septynis balsus, kurių reikia valdančiajai koalicijai paramstyti.
Tuomet Dalia Grybauskaitė nurijo šį švelnų jos pozicijos ignoravimą. Tačiau neilgam, nes vasario pradžioje spaudos konferencijoje aliarmo skambutis sučirškė dar čaižiau.
„Aš manau, kad tai yra – kaip ir premjeras anksčiau yra padaręs – prisiėmęs atsakomybę už šio ministro (G.Kazlausko – aut. past.) veiklą – visos Vyriausybės atsakomybė. Mano nuomonė negali keistis kas mėnesį, darbai turi būti atlikti, tų darbų taip greitai ir neatliksi, ir jie tikrai nėra daromi. O atsakomybė jau, be abejo, guli ant visos Vyriausybės pečių“, – išrėžė prezidentė.
Reikia būti, jaunimo žargonu kalbant, labai „kreatyviam“, kad įsivaizduotum, jog prezidentė lyg kukli mergaitė antrą kartą nutiltų. Atėjusi į valstybės vadovo postą ant tautosakos apie gelbėtojus sparnų, D.Grybauskaitė tautai nuolat turi pateikti įrodymų, kad dirba. Tie įrodymai taip pat turi būti apčiuopiami – kad ir ministrų galvos. Juk tauta laukia veiklios prezidentės!
Tačiau iškyla klausimų dėl personalijų, kurios patenka į prezidentės nemalonės akiratį. Iš pradžių buvo nusitaikyta į socialinės apsaugos ministrą Rimantą Dagį, bet ir naujas ministras stebuklų nepadarė. Taip ir neaišku, kuo už puikią tarptautinę karjerą padariusį Vygaudą Ušacką yra pranašesnis dabartinis diplomatijos šefas Audronius Ažubalis. Beje, keičiasi tik TS-LKD deleguoti ministrai, nes Remigijų Vilkaitį atšaukė patys su juo susipykę valinskininkai.
D.Kreivio situacija kuria „dežaviu“ pojūtį. Palyginti su savo pirmtakais Petru Čėsna, Viktoru Uspaskichu ar Vytu Navicku, D.Kreivys yra nekaltas avinėlis. Prieš tapdamas ministru jis buvo smulkus verslininkas, kuris savo darbo pradžioje žiniasklaidos net būdavo pašiepiamas kaip nevykęs biznierius. Ūmiai D.Kreivys virto į milijonais apaugusį oligarchą, kuris yra gyvas valstybės „kompromatas“. Visa jo ujimo istorija nuo papildomų nulių sąskaitoje iki cukrinės isterijos primena puikiai surežisuotą spektaklį. Gaila, bet į jo demonstravimą įsitraukė ir prezidentė.
