Prieš gerus metus Lietuva paskelbė apie savo ketinimus šalyje statyti naują atominę elektrinę. Ši drąsi žinia sulaukė daug kaimyninių valstybių dėmesio. Latvija, Estija ir netgi Lenkija išreiškė norą prisidėti prie atominės elektrinės statybų projekto. Baltarusija ir Kaliningrado sritis pranešė apie ketinimus taip pat statytis elektrines, bet savo teritorijoje.
Prasidėjus niekuo nepagrįstai euforijai atrodė, jog netrukus Lietuva taps „branduoliniu tiltu“, vienas valstybes sujungsiančiu į bendrą energetinę erdvę, o kitas – atskirsiančiu nuo gilesnio kaimyninio bendradarbiavimo.
Nepateisinti lūkesčiai
Tačiau pirmajam įspūdžiui pradėjus blėsti, ėmė ryškėti negatyvios tendencijos. Ilgą laiką negalėdama susitarti su Lenkija dėl pastarosios akcijų dalies elektrinėje bei būsimosios elektrinės galingumo, galiausiai skubotai priiminėdama atominės elektrinės statybą reglamentuojančius įstatymus Lietuva pamažu prarado kaimyninių valstybių pasitikėjimą.
Iš pradžių Lenkija delsė pasirašyti susitarimą su Lietuva dėl bendros elektros jungties į Vakarus. Vėliau Lenkija paskelbė apie ketinimus savarankiškai statyti atominę elektrinę, nes jos netenkino Lietuvos siūlomos elektrinės galingumas. Tada Latvija užsispyrė ir pareiškė nenorinti, jog elektros jungtis su Švedija būtų jungiama ne su ja, o su Lietuva. Ir lyg to dar būtų maža, aną savaitę estai paskelbė ketiną kartu su suomiais savo šalyje statytis elektrinę. Be to, jie sakosi užtruksią ne ką ilgiau nei Lietuva, nors pastaroji apie ketinimus statyti elektrinę paskelbė kur kas anksčiau. Kai kurie ekspertai teigia, jog branduolinė jėgainė paprastai pastatoma praėjus 8-10 metų nuo to laiko, kai šalis pasiskelbia ketinanti imtis statybų.
Kaliningradas išsiveržė į priekį
Taigi panašu, jog Lietuva liko be partnerių, tačiau padėtis dar nėra tokia bloga, kokia ji bus uždarius Ignalinos atominę elektrinę. Beje, Lietuvai nepavyko įtikinti nei ES, nei pačių lietuvių dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo, kas verčia rimtai suabejoti šalies galimybėmis statyti naująją jėgainę.
Kita vertus, nė viena iš potencialių Lietuvos partnerių ar tiesiog kaimynių savo elektrinės tuo metu taip pat dar neturės, bet visos jos turės jungtis su kitomis jų atžvilgiu energetine prasme patikimomis šalimis: Lenkija – su Vakarų Europa, o Latvija – su Skandinavijos valstybėmis. Baltarusija turės jungtį su Rusija ir Ukraina, o prasčiausiai, matyt, klostysis Kaliningradui, perkančiam Ignalinoje gaminamą elektrą. Tačiau net ir šis anklavas nesėdi rankų sudėjęs bei iš visų elektrines statyti ketinančių Pabaltijo valstybių pažengė bene toliausiai į priekį. Kaliningrado srityje sėkmingai rengiamas projektas ir jau planuojama statybų pradžia. Tiesa, prasidėjusi finansų krizė gali smarkiai apkarpyti Kaliningrado srities pranašumą, tačiau šiuo metu šis regionas atominės elektrinės statymo atžvilgiu yra nuveikęs daugiausiai.
Kam daryti paprastai, jei galima sudėtingai?
Belieka tik pasidžiaugti, kad juodasis periodas Lietuvos energetikos sistemoje truks viso labo kokį dešimtmetį. Maždaug po tiek laiko Lietuva turės savo elektrinę, žinoma, jei turės, ir kartu galės mėgautis atominių elektrinių įvairove Pabaltijy. Naujos elektrinės turėtų išdygti Kaliningrado ir Lietuvos, Lenkijos ir Lietuvos, Baltarusijos ir Lietuvos pasieniuose bei dar kažkur, neaišku kur, tolimojoje Estijoje. Neatmetama galimybė, jog ir Rusija netoli Latvijos pasienio pastatys dar vieną jėgainę.
Taigi užuot pasistatę vieną elektrinę kurioje nors iš Pabaltijo valstybių, po dešimties metų regione turėsime tikrą branduolinių jėgainių parką. Tikėtina, jog atsiradusi konkurencija leis sumažinti elektros energijos kainą. Todėl iš esmės Pabaltijy įsikursiantis branduolinis kapinynas nėra jau toks blogas. Bet bėda ta, jog elektros energijos kainų klausimas yra labai sunkiai apibrėžiamas. Atrodytų, jog sava elektra turėtų būti pigesnė, tačiau paėmus Ignalinos atominės jėgainės pavyzdį, paaiškėja, jog latviai už tą pačią elektros energiją moka mažiau nei lietuviai. Matyt, tokį didžiulį energijos perteklių pagaminame, kad savo artimiausiems kaimynams, nenorintiems su mumis dalintis bendra jungtimi su Švedija, ją atiduodame pusvelčiui.
Tai jei dabar susidaro šitoks elektros energijos perteklius, kai visame regione veikia tik viena elektrinė, kas bus, kai jėgainių skaičius prilygs regione esančių šalių skaičiui? Na, bet juk elektros energijos negali būti per daug, tiesa?
