Siūlančių parduoti inkstą interneto skelbimuose netrūksta. Tačiau prekyba organais ne tik prieštarauja įstatymui, bet ir piktina inkstų ligomis sergančius žmones. Tuo tarpu medikai tvirtina, kad prekiautojai inkstais — ne naujiena. Jų atsiranda kaskart, kai Lietuvoje prasideda sunkmetis. „Kai išgirstu, kad atsiranda siūlančių savo organus, žinau: atėjo krizė“, — iš savo patirties sako habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, medicinos profesorius Balys Dainys.
Valdžia stumia į neviltį
39-erių vilnietis, prisistatęs Nerijumi, — vienas iš nedaugelio išdrįsusių prabilti apie internete siūlomą inkstą. „Man visiškai ne gėda. Aš turiu teisę į savo kūną. Be to, tai valdžia pastūmėjo iki tokių kraštutinumų“, — sako Nerijus.
Sunkmetis privedė jo įmonę prie bankroto, privertė nutraukti aukštojo mokslo studijas. Jau metus vyras yra bedarbis. Apie parduodamą inkstą internete paskelbė mažiau nei prieš pusmetį, tačiau iki šiol jokių pasiūlymų nesulaukė.
Dabar vyras gyvena su drauge, tačiau, vyro tvirtinimu, būti išlaikomu draugės — situacija, kuri menkina jo orumą.
Inksto kainos Nerijus nenustatė. Galėtų net dovanoti, jei sujaudintų inksto laukiančiojo istorija. „Gal sužaistų žmogiškasis faktorius“, — svarsto Nerijus.
Jis sako žinąs, kad organą parduoti draudžia įstatymai. Taip pat susipažino ir su pasekmėmis sveikatai: „Su vienu inkstu gali gyventi visavertį gyvenimą, tiesiog reikalinga atidesnė gydytojų priežiūra“.
Parduoti organą, vyro žodžiais, — ne nusikaltimas. „Tai žmogaus valios apsisprendimas, kurį jis vykdo sąmoningai, gerai apgalvojęs ir susipažinęs su pasekmėmis. Draudimas tik skatina juodąją rinką“, — sako Nerijus.
Labiausiai Nerijų liūdina šalies institucijų abejingumas žmogui. Jis nepritaria organų donorystei tik po mirties. „O kas iki jos? Žmogui dar reikia gyventi. Gal parduoti inkstą — vienintelė jo išeitis?“, — svarsto Nerijus.
Kaina — 400 tūkstančių
37 metų vyras, nesutikęs atskleisti savo vardo, inkstą parduotų už 400 tūkstančių litų. Patalpinęs skelbimą internete prieš pusmetį, kol kas sulaukė kelių pasiūlymų, tačiau juos atmetė, nes siūlyta kaina buvo per maža — apie 50 tūkstančių.
Paskelbti apie parduodamą inkstą vyrą paskatino sunki finansinė padėtis: prieš pusantrų metų neteko darbo, gyvena vienas be šeimos. „Iš valstybės taip pat neliko, ko tikėtis“, — sako.
Apie tai, jog parduoti inkstą legaliai neįmanoma, sako nežinojęs. Taip pat nesidomėjęs organų transplantacijos tvarka ar galimomis pasekmėmis sveikatai. „Tikriausiai likčiau invalidas, bet geriau jau taip... Man vis tiek nieko neliko“, — tvirtina vyras.
Infekcija pažeidė inkstus
„Džiaukitės, kad dar esate sveiki. Juk finansinės bėdos išsprendžiamos“, — pataria šiaulietė Indrė Čergelytė, kuri penkiolika metų serga lėtiniu inkstų nepakankamumu. Dabar merginai — 23-eji. Būdama septynerių mergina susirgo infekcine liga, kurios komplikacija — sutrikusios inkstų funkcijos.
Sulaukus 19 metų merginai buvo transplantuotas donoro inkstas. Gyvenimas su persodintu inkstu nepalyginamai kokybiškesnis, nors ir turi nuolat save saugoti. Ligos kimba daug greičiau nei sveikiesiems. Po transplantacijos vartojami imunitetą silpninantys vaistai. „Tam, kad organizmas neatmestų inksto“, — paaiškina Indrė. Tačiau po keturių metų būtent taip ir nutiko dėl virusinės infekcijos.
Dabar Indrei atliekamos hemodializės — kraujo valymo — procedūros. Mergina su jomis apsiprato: nebegąsdina nei adatos storis, nei procedūros trukmė. Hemodializė atliekama po keturias valandas tris kartus per savaitę. „Esu pririšta prie savo ligos. Niekur negaliu išvažiuoti“.
Liga sukelia ir kitų nepatogumų. Po procedūrų jaučiamas silpnumas, smarkus širdies plakimas. Dializuojamam pacientui negalima suvartoti daugiau nei pusės litro skysčių per parą. „Labai troškina labai. Gyvendama su persodintu inkstu buvau įpratusi suvartoti po 2 litrus skysčių“, — sako Indrė. Dabar ji troškulį malšina ledo kubeliais, kuriuose vandens kiekis nedidelis.
Liga Indrei padėjo apsispręsti ir pasirenkant profesiją. Mergina šiais metais baigė bendrosios praktikos slaugės specialybę. „Mano misija — padėti žmonėms. Pati daug sykių gulėjau ligoninėje. Taigi žinau, su kuo susidurti tenka ligoniams“, — teigia mergina.
Indrė taip pat yra aktyvi Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ narė. Skaito paskaitas ligoniams ir sveikiesiems. Pastariesiems apie tai, kaip svarbu pritarti donorystės idėjai: “Tai galimybė po mirties kažką palikti“.
Nepaisant ligos Indrė stengiasi džiaugtis gyvenimu. Lanko šokių būrelį, planuoja tęsti studijas. „Esu optimistė. Žmonės, kurie serga, džiaugiasi kiekviena diena, kiekvienu renginiu“, — sako Indrė.
Mėginimų nusikalsti buvo
„Galiu užtikrintai pasakyti, kad atvejų, kai Lietuvoje būtų parduotas ir persodintas organas, niekada nebuvo, nėra ir nebus“, — teigia habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, medicinos profesorius Balys Dainys.
Tiesa, medikui su mėginimais ir siūlymais parduoti inkstą teko susidurti.
B. Dainio pasakojimu, patį pirmą pasiūlymą parduoti inkstą išgirdo sovietmečiu. Siūlytojas savo inkstą įvertino 40 tūkstančių rublių. Pats „pigiausias“ girdėtas siūlymas buvo 5 tūkstančiai JAV dolerių. Didžiausią sumą už inkstą siūlė vienas kalinys — 80 tūkstančių dolerių.
„Žmonės ateidavo pas mane ir sakydavo girdėję, jog “0labai reikia“... Jie galį padėti, parduoti inkstą. Aš net planavau atlikti sociologinį tyrimą, todėl registruodavau tokius siūlymus“, — pasakoja B. Dainys.
„Buvo toks ligonis ukrainietis, kuriam Indijoje persodintas pirktas inkstas“, — prisimena profesorius.
Kitas B. Dainio papasakotas atvejis vyko prieš dvidešimtmetį. Gydytojas iš Izraelio atvyko su penkiais inkstus parduodančiais Izraelio piliečiais, ir Estijoje inkstai buvo persodinti. Kilo didžiulis skandalas.
Mediko pasakojimu, paskutinis jo žinomas mėginimas įvykdyti nelegalią inkstų transplantaciją įvyko prieš dešimt metų. Dar vienas izraelietis pareiškė norą atlikti inkstų transplantaciją ir į Lietuvą atsivežė donorą — brolį. Tačiau „brolių“ pavardės skyrėsi. Išsiaiškinus, kad atvykėlių nesieja giminystės ryšiai, operacija nebuvo atlikta, o “broliai“ dingo iš Lietuvos.
B. Balys sako, kad per jo profesinę praktiką jau ketvirta tokių skelbimų banga. „Kai išgirstu, kad atsiranda siūlančių savo organus, žinau: atėjo krizė. Tai tarsi savotiškas pasunkėjusio gyvenimo barometras“, — sako B. Dainys.
Skelbimai — pasityčiojimas iš ligonių
KOMENTARAI
Donorystė — dovanojimo idėja
Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė:
— Siūlančių parduoti organus skelbimai yra tiesiog pasityčiojimas iš tų, kurie laukia transplantacijos. Taip pat ir iš tų, kurie paaukojo savo mirusių artimųjų organus. Jau vien žodis donorystė kalba apie dovanojimo idėją.
Už savo žodžius net ir internete reikėtų atsakyti: ką kalbi, ką siūlai...
Prieš pusmetį tų skambučių ir siūlymų parduoti inkstą buvo nemažai. Tačiau nemanau, kad tų žmonių ketinimai rimti. Kur jie ras žmones, kurie pirktų inkstą, ar gydytojus, atliksiančius nelegalią transplantaciją?
Šiuo metu yra daugiau nei keli šimtai ligonių laukiančių inkstų transplantacijos. Apie 600 gyvenančių po jos.
Inkstų donoru gali būti tik šeimos narys
Šiaulių ligoninės Nefrologijos ir toksikologijos skyriaus vedėjas Algirdas Tamošaitis:
— Inkstų transplantacijos prireikia, kai inkstų funkcijos lieka tik 10 procentų. Lietuvoje transplantacijos atliekamos ligoniams iki 65 metų. Yra išimčių užsienyje, kai inkstai buvo persodinti ir vyresniems ligoniams.
Inkstų donoru gali būti tik šeimos narys: mamos, tėčiai, broliai, seserys. Retesniais atvejais — pusbroliai, pusseserės. Žinoma, inkstas turi tikti.
Pagal įstatymus, organai gali būti transplantuojami ir mirusių (smegenų mirtis) žmonių. Tokiu atveju klausiama artimųjų sutikimo. Taip pat asmuo gali sutikti, kad po mirties jo organai būti persodinti, pasirašydamas donorystės kortelę.
Žmonės, kurie paaukoja inkstą šeimos nariui, gali toliau gyventi visavertį gyvenimą. Gamta taip sutvėrė žmogų, kad jis turi daug porinių organų: akys, ausys, kiaušidės, taip pat ir inkstai. Galima sakyti, kad antras inkstas yra dėl rezervo.
Rūta Juknevičiūtė
