Senieji Vilniaus turgūs buvo ir mieste ir už miesto, o pats seniausias turgus buvo šiuo metu mažai žinomoje vietoje – netoli Paraskėves cerkvės, tarp didžiosios ir pilies gatvių: „Vieta buvo parinkta neatsitiktiniai, kadangi šioje vietoje buvo kelių susikirtimas. Žmonės atvažiuodavo iš įvairių pusių, vedančių į Vilnių. Tuo laikotarpiu tai buvo centrinis miesto turgus. Žmonės ateidavo į turgaus aikštelę su paprastomis medinėmis prekydėžėmis, išsidėliodavo prekes ir prekiaudavo.“
Turgui reikia daug vietos, todėl turgavietės veikė ir už miesto sienos. Viena iš jų buvo pylimo gatvėje.
„Turgus buvo vadinamas malkų turgumi, tačiau tai nereiškia, kad ten buvo prekiaujama tik malkomis, turgus buvo universalus. Kitas turgus buvo netoliese Halės, vietoje, kurioje šiandien galime išvysti Lazdynų pelėdos ir Šatrijos Raganos skulptūrą. Šis turgus buvo vadinamas arklių turgumi, paskui buvo pervadintas į javų turgų, taip pat buvo vadinamas basokų turgumi“, – sako D. Pocevičius.
Halės turgus turi būti vadinamas Bazilikos turgumi
Pirmasis didelis turgus buvo pastatytas 20 amžiaus pradžioje, tai visiems žinomas Halės turgus. Vaclavas Michnevičius tapęs vyriausiuoju miesto architektu suprojektavo unikalų statinį buvusių arklių, javų ir malkų turgų vietoje. Šis turgus atsirado 1906 metais, ir jis buvo vienas iš moderniausių.
„Tai yra unikalus pastatas, nes ten yra įrengtos metalo santvaros, daugiau panašių pastatų nėra. Turgaus teritorijoje buvo įrengti rūsiai, šaldomos kameros, kuriuose galima buvo laikyti mėsą. Halės turgus ir Katedra turėtų būti vadinamos atvirkščiai: Halė turi būti vadinama bazilika, o Katedra turi būti vadinama Hale. Pagal statymo manierą bazilikai yra būdingos trys navos, iš jų šoninės siauresnės ir mažesnės, o centrinė nava turi būti platesnė – o tai yra bazilikos architektūrinė struktūra. Katedra turėtų būti vadinama Hale nes šoninės navos yra maždaug viename aukštyje. Halės pavadinimas „prilipo“ dėl to, kad architektas ir vyriausias inžinierius pradėjo jį taip vadinti“, – sako istorikas.
Tarpukariu prie Halės turgaus buvo įdomus gyvenimas, atvažiuodavo cirkai, vykdavo trupių pasirodymai, liaudies teatrai ir net žvėrių pasirodymai.
„Miesto valdžia netoleravo tokių veiklų, sakė, kad atvažiuoja sukčiai, rodo žemo lygio menus ir už tai ima pinigus. Tradicija išliko ir pokariu, 1950–1954 m. skelbimų lentose pasirodydavo pranešimai, kad vilniečiai yra kviečiami į prie Halės turgaus esantį žvėryną, ten rodomi plėšrūs gyvūnai, cirkai. Laikui bėgant tokie pasirodimai išnyko“, – pabrėžia D. Pocevičius.
Halės ir Kalvarijų turgų konkuravimas
Kalvarijų turgus buvo nuošalėje lyginant su Halės turgumi. Tarpukariu jis buvo vadinamas Šnipiškių turgumi, o Kalvarijų turgumi jį pradėta vadinti tik prieš pat karą ir karo metu. Tokių turgų buvo daug, pavyzdžiui Antakalnyje, Savanorių prospekto rajone ir Užupyje.
„Antruoju turgumi Vilniuje jis tapo tik pokariu. Turgūs buvo pervadinami kolūkinėmis turgavietėmis. Halė tapo centrine turgaviete, o Kalvarijų turgus centriniu kolūkiniu turgumi.. Kalvarijų turguje vykdavo įvairios mugės, pavasarinės šventės, panašios į Kaziukų mugę. 1952 ir 1957 metais buvo pastatyti du fundamentalūs arkinių konstrukcijų pastatai: mėsos ir pieno paviljonai. Iki to laiko turguje stovėjo tik medinės pašiūrės. Būtent tada Halės ir Kalvarijų turgūs ėmė konkuruoti. 1976 metais Kalvarijų turguje buvo pastatyta žuvų parduotuvė „Okeanas“.
Parduotuvę projektavo Maskvos architektai, todėl panašius prekybos pastatus galima išvysti Maskvoje, Rygoje ir Sankt Peterburge. „Okeanas“ buvo moderniai įrengtas, veikė šildymo ir šaldymo prietaisai, be to buvo pastatyti didžiuliai rūsiai, kurie leisdavo prekeiviams nesinaudoti šaldikliais – rūsiai šaldė save patys. Palei visą parduotuvės perimetrą buvo įrengtos spindinčios plokštės iš skardos, jos buvo tarsi sidabrinės, primenančios žuvies žvynus. Dabar sienos yra išardytos, tačiau dalis sienos buvo perkelta į kitą paviljoną, kuriame iki šiol galime pamatyti blizgančios sienos likučius“, – pasakoja istorikas.
Spekuliavimo epocha Vilniaus turguose
Visiems žinomos Gariūnų turgavietės istorija prasidėjo nuo Kalvarijų turgaus.
„Kalvarijų turgus yra ypatingas tuo, kad pagimdė Gariūnus. Gariūnų gimimas trūko ilgai, 1960 metais ten buvo pastatyti pirmi paviljonai, susiformavo sendaikčių turgus. Žmonės ateidavo ir prekiavo nebereikalingais daiktais. Deficito laikais į turgavietę pradėta nešti naujus daiktus, žmonės pradėjo spekuliuoti.
1970 metais valdžia ėmė rašyti kad Kalvarijų turgavietėje renkasi perpardavinėtojai ir iš darbo liaudies lupa pinigus. 1975 metais sendaikčių turgų perkėlė prie autobusų parko. Paskui dar kartą buvo perkėlė į kitą miesto kampą – už oro uosto. Ten buvo prekiaujama džinsais, kramtomomis gumomis o galutiniu turgaus buvimo tašku tapo Gariūnai. Nuo to laiko Gariūnai tapo turgumi numeris vienas“ – sako miesto istorikas.
Teksto autorė: praktiką atliekanti žurnalistė Paula Stepanenkova.
