Daugiau nei metus puoselėjęs sumanymą perkelti iš Vilniaus nors vieną centrinę instituciją į Lietuvos centrą – Kauną, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pirmadienį naujienų agentūrai ELTA prisipažino, kad ir nenoromis, jau numarinęs tą idėją. Žemės ūkio ministerija lieka sostinėje, nors tam tikros su žeme susijusios tarnybos po truputį vis drąsiau kuriasi ir Kaune.
– Jei atvirai, tai kas labiausiai priešiškai reagavo į Jūsų siūlymą perkelti Žemės ūkio ministeriją į laikinąją sostinę?
– Pirmiausia, žinoma, pačios ministerijos tarnautojai, kuriems neatrodė patraukli perspektyva į darbą važinėti Kaunan. Mėgstu sakyti teisybę, todėl neslepiu, gal ir per aukštai buvau pakėlęs kartelę su savuoju pasiūlymu. O gal jis tikrai dar buvo per ankstyvas, kas žino?
Atvirai sakau: su daug kuo konsultavausi tuo klausimu ir neskubėjau iš karto savo nuomonę plačiai viešinti, bet reakcija vis tiek buvo neigiama. O paskui nebuvo kada į tai koncentruotis, nes kasdieniai darbai, kurių ministerijai visada pakako ir dabar netrūksta, nepaliko laiko toliau aptarinėti institucijos perkėlimo į Kauną klausimą. Nors daug kas sutiko, kad iš to naudos būtų turėjęs ir pats miestas, ir tie, kam ministerija tarnauja.
Gal savo ruožtu ir Kauno miesto savivaldybė nepasinaudojo gera proga pareikšti viešai savo nuomonę apie miesto patrauklumo didinimą, į Kauną perkeliant nors dalį centrinės valdžios, kuri visa dabar koncentruota Vilniuje? Juk galėjo nors rezoliuciją tuo klausimu į Vilnių nusiųsti, paremdama ir ministro poziciją. Na, neišėjo – tai neišėjo, ir ne laikas dabar čia ieškoti kaltų.
– Vasarį miestas rinks naują tarybą, o ši gal paskui ras reikalą ministrą paremti, tad gal per ankstyvos dabar Jūsų idėjos laidotuvės?
– Ateityje visaip gali nutikti, tačiau, manau, palankiausia situacija susiklosto ne tuomet, kai kažką reikia perkelti per šimtą kilometrų, bet kai steigiama kokia nors nauja institucija. Tada jai vietą galima numatyti iš anksto, ir personalą formuoti iš vietinių specialistų.
Manyčiau, kai kūrėsi Nacionalinė mokėjimų agentūra, kurioje jau dirba ne vienas šimtas žmonių, ją reikėjo "apgyvendinti" ne Žvėryne, bet Kaune. Juolab kad Kauno regione yra aukštųjų mokyklų, kurias baigę specialistai darbuojasi mūsų ministerijoje.
– Bet kai ką Jums vis dėlto pavyko ir Kaune "apgyvendinti", ar tai reiškia, kad pirmosios kregždės jau pasirodė ir netruks jų atsirasti dar daugiau?
– Buvusiame Kauno apskrities viršininkės administracijos pastate, prie miesto savivaldybės, įsikūrė Nacionalinė žemės tarnyba, kuriai keliami labai dideli uždaviniai. Kauno regione gyvena apie 10 tūkstančių žmonių, dar neatgavusių nuosavybės – žemės. Todėl žemėtvarkininkų kaimynystė, manau, tikrai sveikintina – žmonėms nereikės dažnai važinėti į Vilnių, sprendžiant savas problemas. Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje dirbs 26, Kauno rajono – 29 žmonės. Po 20 žmonių darbuosis naujose institucijose – Centrinėje žemės kontrolės tarnyboje ir Lyderio centre.
Norėčiau pabrėžti, jog daugiau specialistų dirbs viduriniojoje, o ne valdančiojoje, kaip iki šiol, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos grandyse. Artimiausiu metu šios tarnybos laukia restruktūrizavimas, po kurio sustiprės būtent vidurinioji grandis. Tikimės, tarnybos veikla bus efektyvesnė.
– Kauno rajone, Noreikiškėse, ilgus dešimtmečius gyvuoja Lietuvos žemės ūkio universitetas, o Kauno mieste, Vilijampolėje, – Veterinarijos akademija. Ar klaidinga buvo ligšiolinė nuostata, kad šios dvi aukštosios mokyklos yra giminingos, jei veterinarijos specialistus rengianti mokykla buvo sujungta ne su Žemės ūkio, bet su Kauno medicinos universitetu ir tapo naujo darinio – Lietuvos sveikatos universiteto dalimi? Ar, kaip teigia medikai, tuo junginiu atkurta istorinė teisybė – juk veterinarija praėjusio amžiaus pradžioje buvo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto prieglobstyje ir į savarankišką aukštąją mokyklą išsivystė tik baigiantis 4 dešimtmečiui?
– Visų pirma remtis vien tolima istorine praeitimi šiuo atveju nederėtų. Nes tais laikais buvo tik vienas universitetas – Lietuvos, paskui pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Ir po vienu stogu tada visi mokslai sugyveno, vėliau tik ėmė skirstytis į atskiras aukštąsias mokyklas.
Aš tikrai nemanau, kad yra klaidinga nuostata dėl veterinarijos ir žemės ūkio mokslų giminystės. Ir puikiausiai buvo galima jiems jungtis į vieną aukštąją mokyklą. Tačiau tikriausiai tai padaryti sukliudė universiteto bei akademijos ambicijos. Medicinos universitetui tų ambicijų nekilo ir jis mielai priėmė į kompaniją Veterinarijos akademiją.
Kita vertus, stojimo į aukštąją mokyklą rezultatai parodė, kad Lietuvos žemės ūkio universitetas turi ne tik ambicijų, bet ir problemų. Nesurinko pirmakursių tiek, kiek numatė. Viliuosi, išvados padarytos, ir šiame universitete netrukus atsiras padalinys, kuris rūpinsis studentų paieška. Artėja naujo rektoriaus rinkimai, tuoj Seimas tvirtins šio universiteto statutą – permainų bus. Tikėkim, – gerų permainų.
– Kažin ar pavyks daug nuveikti tam naujam universiteto padaliniui kriziniame Lietuvos ekonomikos fone, raginant studentus rinktis žemės ūkio studijas, jeigu realybė agituoja priešingai: vis daugiau ūkininkų skelbia apie bankrotus?
– Noriu pabrėžti, kad sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžių Lietuvoje turime gerokai daugiau nei nesėkmingo. Kita vertus, ūkininkavimas – lygiai toks pats verslas, kaip ir visi kiti. Tad jame visko gali nutikti. Ypač jei ūkininkas nepasiskaičiavo savo galimybių, puolė pirkti to, ko jam tikrai reikia, ir ko, – nelabai. O dabar nemažai brangios technikos stovi be darbo.
Palyginus su kitais sektoriais, žemės ūkyje didelio bankrotų pavojaus nėra. Tačiau jeigu jie vyks, ministerija stengsis amortizuoti pasekmes, kad jos nebūtų ypač skaudžios.
– Dėkoju už pokalbį.
