Kažkur 1980-aisiais, kai komunistinis režimas Lenkijoje susidūrė su rimtais iššūkiais ir nepatenkintomis žmonių masėmis, oficialus režimo atstovas Jerzy Urbanas užsienio žurnalistams pasakė, kad Lenkija turėjo du pasirinkimus: komunizmą arba katalikų bažnyčios dominavimą. „Arba mes, arba juodoji Čenstochova Madona“, - pabrėžė jis.
Panašūs įspėjimai buvo nuolat kartojami engėjiškų vadovų Viduriniuose Rytuose. Hosnis Mubarakas tvirtino: arba pasaulietiška tvarką palaikanti valstybė, arba islamistai – t.y. arba H. Mubarakas, arba musulmonų Brolija. Šios žinutės pakako Vakarų vyriausybėms, ypač Jungtinėms valstijoms, kad ir toliau švaistytų pinigus H. Mubarako ir kitų arabiškų „sąjungininkų“ palaikymui.
Tie, kurie remia demokratijos platinimą pasaulyje, iškėlė dilemą. Daugelis sako, kad islamas – tai grėsmė demokratijai. Sakoma, kad Vakarai „kariauja su islamu“, bet ar tai reiškia, kad mes turime atsisakyti demokratijos, jei islamistų partijos laimės rinkimus?
Tokia buvo Prancūzijos politika po to, kai islamo išsigelbėjimo frontas laimėjo pirmąjį rinkimų Alžyre turą 1991 metų gruodį. Kitais metais Prancūzija palaikė karinį perversmą. Tokia pati buvo ir JAV politika, kai Hamas laimėjo palestiniečių rinkimus 2006 metais. Hamas pergalė nebuvo pripažinta. JAV palaikė policines valstybes Egipte, Saudo Arabijoje ir Centrinėje Azijoje, todėl, kad alternatyvos atrodė dar blogesnės.
Ties šiuo sunkiu pasirinkimu iškyla kita dilema - griežtos smurto priemonės retai būna saikingos: kuo didesnės represijos, su kuriomis religinės partijos susiduria pasaulietiškose policinėse valstybėse, tikėtina, kad tuo ekstremalesnė bus jų politika. Osamos bin Ladeno ekstremizmo variklis nebūtų suradęs tiek daug naujokų žmogžudystės aktams, jei režimas Egipte, Saudo Arabijoje ar Alžyre būtų buvęs mažiau engėjiškas ar iškreiptas.
Religinė politika arba politika, pagrįsta religiniu tikėjimu, nėra nuolat smurtinė, net islamo pasaulyje. Ir musulmonai nėra vieninteliai sukilėliai prieš pasaulietiškus režimus vardan savo tikėjimo. J. Urbano posakyje yra tiesos: katalikų bažnyčia vaidino pagrindinį vaidmenį sukilime prieš komunizmą. Tas pats ir budistų vaidmuo Birmoje, kurie sukilo prieš karinę chuntą. Religingos organizacijos gali mobilizuoti žmones prieš korumpuotus engėjiškus vadovus. Didžioji dalis sukilimų, galų gale, yra tiek dvasiniai, tiek politiniai.
Tiesa, kai tik religingos institucijos perima politinę galią, jos niekada nebūna demokratiškos. Taip ir negali būti, nes religinga valdžia reikalauja paklusnumo, kad įtvirtintų jėgą, kuriai iš esmės nėra būdingas racionalumas. Kai Ayatollah Ruhollah Khomeini ir jo šalininkai užgrobė valdžią per Irano revoliuciją 1979 metais, demokratija tapo neįmanoma, dvasininkas tapo diktatoriumi.
Bet tai nereiškia, kad politinės partijos, kurių programos pagrįstos religija, negali būti demokratiškos. Krikščionys demokratai nekelia jokio pavojaus demokratinėms valstybėms Europoje. Turkijos Teisingumo ir išsivystymo partija, kurią įsteigė islamistų reformuotojai, nėra antidemokratiška (tačiau kyla klausimas, kiek ji yra liberali).
Iš tikrųjų, vienas įdomiausių sukilimų Tunise ir Egipte ypatumų yra tas nereikšmingas vaidmuo, kurį suvaidino islamistai. Tunise uždraustos islamistų partijos Ennahdha nesigirdėjo. Egipte, kuriame uždrausta musulmonų brolija, gaunanti didžiausią gyventojų palaikymą, liko antrame plane.
Nė vienoje šalyje nėra tokios asmenybės, kuri galėtų prilygti A. R. Khomeini. Nebuvo jokios džihado smurto retorikos. Atrodo, kad žmones į gatves vijo sveikas protas ir ekonominis nusivylimas, pasibjaurėjimas korupcija ir žeminimu, kurį patyrė žmonės.
Šie jausmai gali įkvėpti religingam tikėjimui arba šiurpiam smurtui vardan tikėjimo. Tokios pasekmės išlieka galimos, ypač tuo atveju, jei sukilėliams nepasiseka ir toliau seka tik dar didesnė priespauda. Bet net geriausiu atveju, jei rinkimai ir bus laisvi, galbūt po to, kai laikinosios vyriausybės iškels tokias tėviškas asmenybes, kaip Mohammed El Baradei, islamistų partijos vis dar galės vaidinti pagrindinį vaidmenį.
Tačiau yra pagrindo mažiau jaudintis dėl to, kad islamistai yra nedemokratiški, negu dėl jų nepakantumo. Kai kurios autoritarinės vyriausybės formos gali suteikti tam tikrą ekonominės ir kitų sričių laisvių kiekį, todėl gali būti lengviau gyventi tokiomis sąlygomis, negu esant nepakančiam demokratiniam populizmui. Bet liberalus autoritarizmas atrodo nepatraukliu sukilimų rezultatu.
Žlugusių rinkimų, griežtų smurto priemonių ir kito autoritarinio režimo įsitvirtinimo pasekmės būtų daug blogesnės nei demokratijai suteiktas šansas.
Egiptas – nėra Iranas ar Alžyras, todėl vertėtų būti atsargiais su paralelių brėžimu, bet mes galime matyti, kas vyksta, kai demokratinės nuotaikos nutraukiamos dėl religinio radikalizmo baimės.
Karinis perversmas Alžyre 1992 metais sutriuškino islamistus, kurių dauguma, tiesą pasakius, nebuvo nei liberalais, nei demokratijos šalininkais. Šis kruvinas pilietinis karas nusinešė 200 tūkstančių žmonių gyvybes.
Žmonės Kaire, Aleksandrijoje ir Suece nesiėmė smurto, nebuvo ir religijos fanai. Rimta kova prasidėjo tik H. Mubarakui panaudojus jėgą prie demonstrantus.
Galbūt musulmonų brolija laimės visuotinius rinkimus, o galbūt ir ne. Egiptiečiams turi būti suteikta proga rinktis. Pasirinkimo laisvės atėmimas gali tik bloginti padėtį, kuri gali baigtis religiniu ekstremizmu, kurio neveltui daugelis žmonių bijo.
Ianas Buruma – Bardo Demokratijos ir žmogaus teisių kolegijos dėstytojas, išleidęs knygą „Dievų prijaukinimas: religija ir demokratija trijuose žemynuose“.
