„Duok bent 20 centų“, „Negi neuždirbi, pasidalink su varguoliu“, „Padėk nelaimėj, duok litą“, – tokie ir panašūs kaulijimai karštomis vasaros dienomis suaktyvėjo prie dviejų prekybos centrų Alytuje. Vieniems prašantieji kelia pyktį, kitiems – gailestį. Kaip iš tikrųjų pasielgti – duoti ar vyti šalin?
Vieno tokių benamių paklaususi, kodėl jis nedirba, buvau apšaukta: „Ką, tu nesupranti, kad darbo neturiu? Ne šiaip juk čia prašinėju, aš dokumentų neturiu, todėl ir dirbti negaliu“, – automobilių aikštelėje šaukė Stasiu prisistatęs benamis.
Vietoj lito pasiūliusi duonos kepalėlį buvau palydėta nemaloniu žvilgsniu ir žodžiais: „Dešros noriu, duok litą.“ Ne veltui sakoma, kad viskam yra ribos, o ir dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Stasys mano aukos, o galbūt derėtų sakyti – dovanos – atsisakė, jam reikėjo ne to. Kadais turguje savomis daržovėmis prekiavęs vyras sakė, kad ir dabar galėtų prekiauti, ten jis jautėsi kaip žuvis vandenyje, tačiau nebeturįs dokumentų – pragėrė, todėl ir vietos jam niekas nebenuomoja. Kažin ar tai tikroji pasiteisinimo priežastis.
Kitą dieną kalbinta darbšti turgaus prekiautoja džiaugėsi per vasarą užsidirbanti daugiau nei 10 tūkst. litų. „Žmonės perka viską, juk ne visi turi sodus, dažniausiai per kelias valandas viską išsiparduodu. Gali nunešti uogų, grybų, gėlių, net daigų – viską nupirks. Žinoma, reikia tik norėti, dirbti ir prekiauti“, – tikino vardo nenorėjusi atskleisti turgaus prekeivė.
Šią istoriją papasakojau valkataujančiam Stasiui ir buvau pasiųsta šalin: „Važiuok iš kur atvažiavus, vis tiek lito neduosi.“ Taip ir likau su dvejopomis mintimis: viską nešti į turgų ar visus varyti į turgų?
