Su prašymu apgyvendinti nevaldomus paauglius socializacijos centre į uostamiesčio savivaldybės komisiją, atsakingą už minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo įgyvendinimą, kreipiasi ne tik mokyklos, policija ar globos namai, bet ir viltį susikalbėti su savo vaiku praradę tėvai.
Per beveik dvejus metus nuo minėto įstatymo įsigaliojimo pradžios komisija, svarstanti ne kartą į teisėsaugos akiratį patekusių, chuliganiškais išpuoliais garsėjančių vaikų elgesį, jau turėjo 19 posėdžių. Jų metu svarstytas 40 tokių mokinių elgesys, iš kurių 16, daugiausia globos namų auklėtinių, gavus teismo leidimą iš Klaipėdos buvo išsiųsti į socializacijos centrus. Paaugliai, kurių biografijoje - plėšimai, vagystės, nuolatinis valkatavimas ar mokyklos nelankymas, atsidūrė Kauno, Panevėžio ar kituose socializacijos centruose, mat Klaipėdos apskrityje tokio centro iki šiol nėra.
Žinia, centrą, kur būtų įkurdinami nusikalsti linkę paaugliai, planuota steigti Salantuose, tačiau miestelio bendruomenės, įsitikinusios, kad nepilnamečiai jo gyventojai keltų grėsmę vietos gyventojų saugumui, perkalbėti nepavyko, o atidaryti centro be salantiškių pritarimo Klaipėdos apskrities administracija nesiryžo.
Tik kraštutiniu atveju
Specialiai sudarytos komisijos, kurią sudaro Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT), savivaldybės, švietimo įstaigų, teisėsaugos specialistai, atstovė savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Virginija Kazakauskienė pažymėjo, kad į socializacijos centrą teismo sprendimu vaikai nukreipiami tik kraštutiniu atveju, jei nepadėjo minimalios priežiūros priemonės - griežtas įpareigojimas lankyti mokyklą, specialistų konsultacijas ar neformaliojo ugdymo užsiėmimus. O tokių atvejų pasitaiko: pokalbininkė prisiminė, kad vienas paauglys, kuriam 2 mėnesiams buvo skirtos minimalios priemonės, per tą laiką 6 kartus pabėgo iš namų, ir kaskart grįždavo su policija, nes pabėgęs darė nusikaltimus.
Tiesa, pažymėjo V. Kazakauskienė, pagal įstatymą net nė vienos minimalios priežiūros priemonės negali skirti, jei prieš tai nebuvo išnaudotos visos pagalbos teikimo galimybės mokykloje.
"Klaipėdoje mes tokias galimybes turime - visose mokyklose dirba psichologai, socialiniai pedagogai, specialieji pedagogai. Rajonuose yra sudėtingiau - kaimų mokyklose tokių specialistų labai trūksta", - kalbėjo ji.
Jei mokykloje kontakto rasti nepavyksta, vaikas nukreipiamas į Pedagoginę psichologinę tarnybą ar Psichikos sveikatos centrą.
"Kartais matome, kad visos pastangos padėti vaikui bus bevaisės, jeigu mama neis kartu, nes tarp jų yra įvykę baisūs konfliktai. Bet turime ir atvejų, kai mama pasako - nėjau ir neisiu, čia ne mano problema, ir kaltina vaiką, sakydama, kad viską dėl jo daro, o jis to ar ano - ne. Buvo, kad priešais komisiją tėvai tarpusavyje riejasi, o vaikas sėdi susigūžęs vidury. Sudėtinga, jei šeimoje yra auklėjimo nesuderinamumas, priekaištai vienas kitam", - sakė V. Kazakauskienė.
Anot jos, skaudžiausia yra matyti, kad vaikas trukdo gyventi mamai, tėvui.
"Vaikas tampa tarsi atpirkimo ožiu - tėvai viso gyvenimo problemas sukrauna ant jo, tai koks po to jis turi būti? Jis ir slepiasi už visų negerų dalykų - uostymų ir panašiai, nes yra įstumtas į beviltišką situaciją", - mano Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja.
Anot jos, kartais tėvai ieško pagalbos, bet neranda būdų, kaip susikalbėti su vaiku, nes trukdo kažkada padaryta klaida.
Išeitis - kita mokykla
Švietimo skyriaus vyr. specialistė Edita Kučinskienė, atsakinga už minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo įgyvendinimą, teigė, kad išryškėjo ir įstatymo spragos. Viena didžiausių yra tai, jog minimali priemonė - įpareigojimas lankyti mokyklą taikomas vaikams iki 18 metų, o privalomas mokymasis mūsų šalyje yra tik iki 16 metų. Tad realiai vyresniems nei 16 metų vaikams mokymą galima tik rekomenduoti, priešingu atveju tai prieštarautų Konstitucijai.
Pasak specialistės, mokiniai, kuriems dar galima skirti privalomą mokyklos lankymą ne tik pritaikius vidutines priemones, bet ir pataisos inspekcijos prašymu, nukreipiami į jaunimo arba vakarines pamainines klases "Pamario" vidurinėje mokykloje, kartais pervedami į kitas mokyklas.
"Buvo atvejis, kai tam tikros grupės vaikus išskaidėm po įvairias miesto mokyklas ir vidutinės priežiūros priemonių griebtis nebereikėjo", - teigė E. Kučinskienė.
Anot specialistės, kartais, kad pasikeistų vaiko elgesys, pakanka nukreipti jį į neformalaus ugdymo užsiėmimus mokykloje ar jaunimo klubuose. Jų vadovai kas tris mėnesius teikia komisijai ataskaitą, ar priemonė pasiteisino. Keli vaikai net į vasaros stovyklą važiavo komisijos įpareigoti. Tiesa, būna, kad išėjimas į mieste vykstančius užsiėmimus komisijos akiratin pakliuvusių globos namų auklėtiniams baigiasi ir atitrūkimu, valkatavimu.
Rengiami įstatymo pakeitimai
Pasak V. Kazakauskienės, komisija, gavusi prašymą dėl vidutinės priežiūros priemonių taikymo, stengiasi apsvarstyti jį kaip galima greičiau, tačiau patirtis parodė, kad įstatymu numatytas 5 dienų terminas surinkti visoms reikiamoms pažymoms iš mokyklos, policijos ir kitų institucijų vis dėlto yra per trumpas. Ji pasidžiaugė, kad šią įstatymo spragą ruošiamasi ištaisyti.
"Aišku, mes stengiamės padėti labai greitai, nes nežinia, kas gali nutikti. Bet kartais jau yra posėdis, o vaiko mes dar nematėm, nežinom, kur jis. Globos namai labai daug dirba, bet tarsi tapo norma, kad vaikai bėga iš globos namų. O jei vaikas nedalyvauja posėdyje, jo neišklausyta nuomonė, mes negalime priimti sprendimo, nors gal jis kelia grėsmę kitiems arba sau kenkia", - dar vieną įstatymo trūkumą įvardijo V. Kazakauskienė.
Kompleksinė pagalba
"Gaila, kad yra visuomenės uždėta neigiama etiketė, bet socializacijos centrai labai reikalingi. Buvau 4 centruose ir man patiko ten tvyrantis atsidavimas vaikui, sprendimų ieškojimas kartu. Labai daug dėmesio skiriama vaikų darbiniam auklėjimui, ir tų vaikų kūrybiniai darbai tokie gražūs - net į Seimą jų parodas veža. Aišku, jie turi agresijos, keršto, bet ten jų emocijos keičiasi. Buvau pažadėjusi vaikams, kad juos aplankysiu, ir nuvykus buvau labai nustebusi, kad jie sunkiai, bet vis dėlto gali save sutvardyti ir laikytis taisyklių", - teigiamais pokyčiais pasidžiaugė E. Kučinskienė.
"Socializacijos centruose vaikai gauna kompleksinę pagalbą - ten dirba daug specialistų, kurie padeda, kad vaikas nebūtų galutinai prarastas. Jei reikia, samdomi respublikinio lygio psichologai ar kiti specialistai, ko mokykla ar tėvai tikrai negalėtų padaryti. Kartais vaiką truputį atribojus nuo to mikroklimato, kuris čia buvo, jis sugrįžta į gyvenimą", - teigė V. Kazakauskienė.
Pasak jos, gautos 4 vaikų ataskaitos rodo, kad "vidutinės priemonės pasisekė", o du uostamiesčio mokiniai iš socializacijos centro jau sugrįžo ir kol kas viskas jiems esą sėkmingai klostosi.
Per beveik dvejus metus iš Klaipėdos į įvairius socializacijos centrus buvo išvežta 16 paauglių, kurių biografijoje - plėšimai, vagystės, nuolatinis valkatavimas ar mokyklos nelankymas
"Ne viskas taip gražu"
Sendvario pagrindinės mokyklos direktorius Antanas KAVALIAUSKAS:
Gaila, kad mūsų apskrityje nėra socializacijos centro, nes, kad ir kreipėmės dėl įstatymo taikymo, vaikai pasiliko mūsų mokykloje. Tiesa, vieną iškėlė į kitą mokyklą: pradžioje visi džiaugėsi, kad geras, o po kiek laiko jis ir ten susirado savo "chebrytę", ir vėl tas pats prasidėjo.
Popieriuje įstatymas labai gražiai skamba, bet vaikas, kuriam buvo pritaikytos minimalios priežiūros priemonės, po to ateina pas mane į kabinetą ir atvirai tyčiojasi: "Na, ir ką tu man padarei?" Teisingai, nieko aš jam nepadariau - nesudaviau, o kai kurie vaikai kartais būtent taip supranta auklėjimą.
Komisijai pateikiamos ataskaitos apie minimalias priemones - dar ne viskas. Kontroliuoti, kaip vaikas vykdo įpareigojimus, palieka juk pačiai mokyklai, o popierius viską iškenčia.
Minimalus vaikiškas banditizmas kuo toliau, tuo giliau įsišaknija, nes yra per didelis humanizmas nusikaltėliui, o ne aukai. Jei vienas vaikas pažeidžia 30 klasiokų teises, nieko baisaus, bet jei mokytojas nesusitvardęs jam suduos, štai tuomet - sensacija. Vargšas vaikelis angeliuko sparnais ir mokytojas baubas - ar ne tokio turinio straipsniai mirga spaudoje? Ką patarsit daryti su vaiku, kuris ateina į mokyklą tik tam, kad paišdykautų, atimtų iš ko nors telefoną ar priešpiečius? Net gatvėje, jei sudrausmini kokį vaiką, būtinai atsiras gailestinga moterėlė, kuri, net nežinodama situacijos, pagailės vargšo vaikelio ir iškoneveiks tave.
Realiai nei mokytojai, nei tėvai jokių poveikio priemonių nusikaltusiam ar taisykles pažeidusiam vaikui neturi. Galima tik kalbėtis, bet jei vaikas pokalbio - nei tėvų, nei mokytojo, nei psichologo - nepriima? Kiek tokių, kurie komisijose svarstyti, protokolų - krūva. Na ir kas? Juk žino, kad iš mokyklos neišmes, o įrašai byloje suaugusiajam gal kažką reiškia, bet vaikas dar nesuvokia, kad ateity tai jam gali brangiai kainuoti. Toks per daug demokratinis žaidimas, mano supratimu, nieko gero neduoda.
Kokių tik neprisiklausau epitetų savo adresu, bet per 38 metus išmokau tvardytis. Atrodo, duotum, ir būtų trumpiausia kalba, bet užlaužiu rankas už nugaros, kad tik nepaleisčiau į darbą. Nors gal vieno tokio karto užtektų, kad vaikas žinotų savo vietą. Aš pats trečioje ar ketvirtoje klasėje su draugais buvau pradėjęs rūkyti - darydavome suktinukus iš klevo lapų, bet kartą vienam berniukui įkritus į viena ant kitos sukrautų padangų šulinį į pagalbą teko kviestis tėvus, o šie sužinoję, ką veikėme, susiguldė ten pat mus visus 14 ir taip diržais atvanojo, kad ir po šiai dienai nė vienas nerūkome. Ir kas paneigs, kad tai nebuvo vaistas?
Laima ŠVEDAITĖ
