Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, bendravimo mums reikia kaip vandens dykumoj. Būtent tikras draugas gyvenime, kaip tas gaivus gurkšnis vandens dykumoje, kai rodos gerklė sausesnė už pačią smėlio jūrą.
Reikia tai reikia, bet ne kiekvienam laimė tą tikrą draugą rasti. Daugybė žymių žmonių: poetų, rašytojų, filosofų yra pasakę begales puikių žodžių apie draugus ir draugystę, tačiau tikruoju draugo apibrėžimu aš laikau tik vieną – tikras draugas tas, apie kurį tu žinai viską ir tau jis vistiek patinka. Žinai ne šiaip biografines detales, hobius ir mėgstamą muzikos stilių, ne kai žinai juodžiausias ir gėdingiausias jo paslaptis, tokias, kurias net prieš save išpažinti bijosi, bet niekada neteisi, nekritikuoji, tik žvilgsniu leidi suprasti, kad supranti, nepalieki, lieki šalia.
Suklupus, paduodi ranką ir padedi atsistoti. Tikras draugas supranta, kada reikia pasakyti tiesiai, o kada užsimerkti, nes pastarasis šitaip nori. Esu rašius, kad niekada niekas negali pažinti kito žmogaus, nes paties pažinimas trunka visą gyvenimą. Nenoriu sau prieštarauti, bet būna kai kada išlygų, būna žmonių, kurie tavyje pamato daug daugiau, nei tu pats gali įspėti esant: kai rodos dėl kokių susiklosčiusių aplinkybių pats nejučiom nuleidi rankas, atrodo nebepakelsi, ir štai draugas nusistebi, kiek reikėjo vidinės stiprybės išsilaikyti iki tos akimirkos. Tada lyg nejučiom susimąstai, kad iš tikro pakėlei tiek, kiek kitas turbūt nė pusės nebūtų pajėgęs. Pradedi jausti, kaip rankos kyla.
Tikras draugas niekada nesusireikšmina ir nestato savęs pirmoj vietoj visko, jis tyliai stovi šalia, ir jam nereikia žodžių ar patvirtinančių veiksmų, jis žino ir be to, koks jo vaidmuo yra svarbus tavo gyvenime. Nereikia liaupsų, nereikia plojimų, tik nori jausti, kad ir dėl tavęs gali būti toks pats ramus. Kai ryšys yra adekvatus, kai abu draugai supranta, kits kito reikšmę, tada neturi kilti jokių abejonių, nors čia jų ir būti negali. Tu neabejoji, tu tiesiog tiki, atiduodi savo viltis ir lūkesčius.
Tikėjimas gali nudeginti skaudžiau, nei ugnis, tačiau tu rizikuoji. Rizikuoji, nes neturi kito pasirinkimo, negali dvejoti ir tikėti tuo pačiu metu. Nors jei ir jauti baimę, tačiau tai nepalyginama su tuo, ką tikras draugas suteikia tau: emocijos tūkstantį kartų pranoksta, bet kokias baimes.
Palaiminti tie gyvenime, kurie tokį draugą turi. Gyvenimas, likimas ar dievai atsiuntė dovaną, kurios nei nusipirksi, nei gali dirbtinai sukurti adekvatų ryšį. Lieka tik ieškojimas arba laukimas, kada toks draugas pasibels į tavo duris. Svarbiausia kartais reikia sustoti, kad nepraleistum tos akimirkos, kad išgirstum beldžiant į tavo sielą. Nes čia taisyklė: ateis kam reikės dar kartą – negalioja.
Tokį draugą jau turintiems, nereikėtų pamiršti: kad duotas tik draugas, ryšį susikuriate patys. Mediniai tiltai statomi žmonių, o medžiai, kaip žaliava, duota gamtos. Prie pačių gražiausių dalykų, turi prisiliesti žmogaus širdis, taip įpučiant žariją, kuri rusena tol kol jos neapleidi.
Ačiū, Rūta, kad pasibeldei į mano sielos duris.
Indrė Nazarenko
