Pavadinimas truputi įžūlokas religijos atžvilgiu, juk negano to, kad gyvenime vaidiname dievus (turiu omeny, manymą pažabojus gamtos stichijas, žaidimą kitų žmonių gyvenimais ir pan.), tai dabar dar ir kunigų prievoles bandau savintis. Tačiau susidariau prielaidą (kiekvienam asmeniškai spręsti teisinga ar ne), kad išpažintis tik formalumas, atliekamas vykdant religijos nustatytas prievoles, kiek kiekvienas tiki jų tikrumu, taip pat spręsti kiekvienam individualiai. Tačiau neretai išpažinties kontekste neatspindį nė pusės to, ką Dievas mato tiesiogiai. Todėl kad yra dalykų, kuriuos net patys sau pripažinti bijomės, tad ką ir kalbėti apie trečią šalį.
O religijoje kaip ir gyvenime, veik viskas išreikšta jei ne pinigine išraiška, tai kitokia nauda. Esu girdėjus nuomonių, kad yra žmonių, tikinčių tik dėl baimės: o jeigu? O jeigu Dievas išties yra ir po mirties neteksiu žadėtų privilegijų? Pagrindas yra, bet tikėjimas ne tuo turėtų būti grįstas. Iškart norėčiau aplenkti dievobaimingus ir jų kritiką man, dėl tokių minčių, todėl skubu išreikšti savo poziciją: tikiu į Dievą, o ne į religiją. Šiai dienai, daugybė įrodymų, kad religiniai kanonai nebūtinai - Dievo žodis, o kartais ir bažnytinės institucijos vaisius. Parašyta kaip naudinga bažnyčiai, o ginčytis juk negalima – dogma. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti, kad ir tokį: pirmieji Romos katalikų popiežiai turėjo formalias, teisėtas žmonas ir šeimas. Todėl sekoje to, kad po popiežiaus mirties visus turtus paveldi pastarojo vyriausias sūnus, o ne bažnyčia, atsirado viengungystės prievolė, o kai kur ir celibatas (apie jo naudą net nenoriu pradėti), nors nei Biblijoje, nei evangelijose nėra tokių nuostatų, juolab prievolių. Būtent tokie istoriniai faktai (tiksliau jų toks interpretavimas, nes atsiras sakančių, kad šeimos buvo atsisakyta dėl dvasininko negebėjimo rūpintis ir šeima ir dvasiniais dalykais: parapija ir pan.) verčia abejoti bažnyčios institucija. Bet kaip minėjau, į Dievą tikiu. Kadangi asmeniškai susidūriau ir daugybe religijų (turiu omeny krikščioniškųjų: katalikai, stačiatikiai, protestantai, liuteronai, evangelikai ir t.t.) įžvelgiau vieną visiem bendrą bruožą – visi tiki į tą patį Dievą, tik jojo istorija skirtinga, pavyzdžiui, kad vieniem mergelė Marija šventoji, kitiem – prostitutė. Vieni už bažnyčios asketizmą kiti už auksu žibanti altorių. Bet Dievas tas pats. Būtent tas Dievas, į kurį tikiu. Sutinku, gal negalima, gal neteisinga, atskirti bažnyčią nuo Dievo, bet pati bažnyčios instituciją griauna pasitikėjimą ja. (O gal dėl to, kad nepajėgių vykdyti priskirtų prievolių? Gal.)
Taigi, ką reiškia klausykloje su pačiu savimi? Charles Baudelaire „Intymūs dienoraščiai“ rašė: „kai žmogus gula į lovą, beveik visi jo draugai slapta linki, kad jis numirtų; vieni norėdami konstatuoti, kad jo sveikata buvo silpnesnė negu jų; kiti – puoselėdami nesavanaudišką viltį patyrinėti agoniją.“ Tokios jo mintys, buvo išsakytos sąlyginai dienoraščio forma; tokias mintis jis vadino blyksniais arba apnuoginta širdis, todėl dėl jų sąžiningumo ir nuoširdumo abejonių man nekyla. Todėl kiek mes patys sau atviri pripažinti, kad žodžiuose yra tiesos? Aš nekalbu apie suasmeninimą iki konkretaus žmogaus ir būrimą jam mirties. Ne, aš kalbu, apie tą gyliai mumyse ir tik mums kiekvienam individualiai žinoma, o kartais net nenumanoma esant, nenumaldomą norą pajusti nepatirtus jausmus, būsenas, netgi - skirtingas agonijos formas. Kiek mes patys pažįstame save? Kiek verti kitų pasakymai: aš jį/ją pažįstų kaip nulupta? Tai tik tušti žodžiai. Nes niekas, negali pažinti kito žmogaus, nes savęs paties pažinimas trunka visą gyvenimą.
Kiek moterų streikavo prieš abortus, o susidūrus su realia situaciją, kai nėštumas nebe įsivaizduojamas, o realus, mintyse šmėkšteli minčių chaosas: kas dabar bus? Ką jam galių gyvenime pasiūlyti? Ne, dabar man to nereikia... Tai tik pavyzdys, bet puikiai iliustruoja, kaip kurta ideologija gali sugriūti per vieną sekundę, per vieną akies mirksnį. Aplinkybės gali išprovokuoti tokį mūsų elgesį, kurio niekada iš savęs nesitikim, o galbūt net nesapnavom.
Tuo momentu užplūdusius jausmus, kai atrodo, kad griūna tavo puoselėtas pasaulis, kai pamatai savy esant daug daugiau, labai sunku išreikšti žodžiais. Tai panašu į pasišlykštėjimą, kurį patiria skęstantis žmogus, nustūmęs nuo savęs įsikibusi į jį žmogų. Ir pastarasis nuskęsta. Nuskęsta kartu paskandindamas ir to poelgio faktą. Kaip po to ir pats išsigelbėjęs savy nuskandina tą faktą, tą akimirkos pasirinkimą.
Todėl ir atviriausi galime būti tik patys prieš save, būdami klausykloje su pačiu savimi. Tik patys sau galime atskleisti savo esybę, tik patys galime pakelti užgulusią gėda, dėl veiksmų amorališkumo. Todėl net klausykloje prieš kunigą neretai sugalvojame tūkstančius pavyzdžių kodėl to neverta minėti bendrame išpažinties kontekste. Visuomeninis pasmerkimas nepakeliamas, bet net ir žinojimas, kad kunigas negali atskleisti tavo paslapties, nepadeda, nes bijomasi net prieš vieną žmogų sugriauti savo įvaizdį, parodyti savo poelgių neracionalumą ir nesuderinamumą su išpažįstamomis ir deklaruojamomis vertybėmis.
Justinas Marcinkevičius rašė: „Kiekvieną sykį užsigulu ant vienatvės rentinio virpėdamas – kokį ten giliai save pamatysiu?” Visi bijome suprasti, kad nesame tokiais, kokiais dedamės esą, kokiais įtikim save esant. Todėl ir vienatvės bijomasi, kad nereiktų susidurti su pačiu savimi, nes iš tikro niekas niekada nežino, kokį save išvys tame giliame atspindy, kur negalioja iškreipto veidrodžio principai.
Kaip šito išvengti? Nežinau. Nežinau kada, kodėl ir kaip tai tampa dviem atskirais kūnais, kada tai skyla į atskyras takoskyras: kodėl žmonės pradeda tarsi gyventi du gyvenimus – viena prieš save, o kitą prieš auditoriją, vaidindamas susikurtą rolę. Tik žinau, kad apie tai kalbama mažai, paliekant kiekvienam individualiai nešti užgulusią naštą: abejones, klausimus, gėdą; be žinojimo, kad toks esi ne vienas. O gal tai Dievo bausmė?
Indrė Nazarenko
