Norint patekti į Biržų ligoninę reikia įveikti kliūčių ruožą. Jos būna įvairios ir netikėtos, todėl žmonėms tenka griebtis ir netradicinių būdų – pavyzdžiui, išvadinti gydytoją gyvuliu.
Pasiūlė guldyti į ligoninę
Kuriozai, patenkant į Biržų ligoninę, nesibaigia. Medikų pagalbos nesulaukę žmonės, nebežinodami, ko griebtis, prašo padėti „Šiaurės rytų“.
Redakcija sulaukė telefono skambučio. Skambinusi moteris skundėsi, kad poliklinikoje dirbanti šeimos gydytoja davė jos giminaičiui siuntimą į ligoninę, tačiau ten dirbantys medikai jį priimti atsisakė. Ir esą liepė važiuoti į Vilnių.
„Atvažiuokite, pasižiūrėkite, kas vyksta. Kai pakėlėme triukšmą, kodėl žmogų išmeta, mums net pagrasino iškviesti policiją. Mes jau išėjome iš ligoninės priimamojo, laukiame mašinos. Nežinome, ką daryti. Kol vešime į Vilnių, senukas gali ir numirti. Ir jis pats atsisako važiuoti. O guldyti reikia, nes jau tris paras nieko nevalgė, viską išvemia“, – raudodama pasakojo prieš pusantro mėnesio mamą palaidojusi Meleišių kaimo gyventoja Irma Valiūnaitė.
Moteris prižiūri toje pačioje sodyboje gyvenantį 72 metų dėdę Antaną Kučinską.
Garbaus amžiaus žmogus, anot dukterėčios, turi brolių ir seserų, tačiau šie pasiligoję. Savo vaikų jis neturi, todėl vienišą senuką tenka prižiūrėti jai.
Sunkia liga sergantis A. Kučinskas pastarąsias tris dienas negalėjo nuryti maisto. Net išgėręs arbatą ją išvemdavo.
Nusilpusį, drebančiomis kojomis ir rankomis senuką automobiliu atvežė į Biržų rajono savivaldybės polikliniką.
Pacientą apžiūrėjusi, pasak artimųjų, labai maloni ir pareiginga šeimos gydytoja Magelanija Janulaitienė jį nusiuntė pas poliklinikos direktoriaus pavaduotoją Vitaliją Jukonienę.
„M. Jukonienė mums siūlė važiuoti į Vilnių, bet dėdė atsisakė. Tuomet gydytoja paaiškino, kad į gerklę įstatyti vamzdelį, kad jis galėtų nuryti maistą, gali ir Biržų ligoninės gydytojai“, – pasakojo I. Valiūnaitė.
Lydimas giminaitės ir jos draugo ligonis sugrįžo pas šeimos gydytoją. M. Janulaitienė parašė siuntimą pacientą guldyti į Biržų ligoninės Chirurgijos skyrių.
Paėmę šį dokumentą ir paremdami sunkiai paeinantį ligonį meleišiečiai nuėjo į Biržų ligoninės priimamąjį.
Liepė važiuoti į Vilnių
A. Kučinską apžiūrėjęs gydytojas Dangiras Čiuplinskas pasakė, kad ligonio į Chirurgijos skyrių neguldys, ir pasiūlė vežti į Vilnių.
I. Valiūnaitė neslėpė susijaudinusi ir pakėlusi triukšmą. Sakė, žmogus tiek parų nevalgęs, į Vilnių vežant dar numirti gali. Bent lašinę jo organizmui pastiprinti pastatytų ar dar ką nors padarytų.
Moteris medikų klausė, iš kur jai gauti pinigų senolį vežti į sostinę. Sakė, nežinanti, ko besigriebti, todėl pasiskųsianti „Šiaurės rytams“.
Tuomet ligonio artimieji sakė išgirdę vienos medicinos personalo darbuotojos atsakymą: „Skambinkit, gal „Šiaurės rytai“ jums ir pinigų duos.“
Išėję iš ligoninės priimamojo į kiemą meleišiečiai ėmė laukti atvažiuojančio automobilio. Juos, iš susijaudinimo virpančius, ir vos bepastovintį ligonį išvydo atvykusi „Šiaurės rytų“ korespondentė.
I. Valiūnaitė svarstė, ką toliau daryti. Jos draugas piktinosi gydymo įstaigų tvarka, kai paprastus žmones medikai vaiko kaip šunis.
Tuo metu senolis nerimastingomis akimis žvalgėsi aplink. Buvo akivaizdu, kad jam stovėti labai sunku.
Gydytojas persigalvojo
Meleišiečiai pradėjo svarstyti, kad senolį reikėtų vežti į Pasvalį – gal į šią ligoninę medikai priimsią.
Palydėjusi ligonį iki atvykusio automobilio, I. Valiūnaitė kartu su korespondente nuėjo į polikliniką. Moteris norėjo paklausti gydytojos M. Janulaitienės, ar su tokiu siuntimu, kokį jai davė guldyti į Biržų ligoninę, ligonį priims Pasvalio gydymo įstaiga.
Vos priėjus prie gydytojos kabineto, iš jo išėjo slaugytoja. Medikė paklausė, kodėl I. Valiūnaitė sugrįžusi – juk chirurgas D, Čiuplinskas A. Kučinską į ligoninę guldąs.
Moteris nustebo – juk ji ką tik atėjo iš ligoninės, kur tas pats gydytojas aiškiai jiems nurodė važiuoti į Vilnių.
„Ne, gydytojas ką tik čia buvo, pasižiūrėjo ligonio medicinos kortelę. Jį guldo“, – tikino slaugytoja.
Tačiau ji nepaaiškino, kaip šis pacientas būtų sužinojęs, kad jį guldo į ligoninę, jei artimieji nebūtų sugalvoję sugrįžti pas šeimos gydytoją. Juk jis jau sėdėjo automobilyje, kuriuo artimieji būtų vežę ieškoti pagalbos į kitą miestą.
Išgirdę šį dialogą koridoriuje eilėje pas gydytojus laukę pacientai pradėjo šnibždėtis, kad medikai greičiausiai persigalvojo vien todėl, kad atvažiavo žurnalistai.
Iš poliklinikos į ligoninę vėl nuskubėjusi I. Valiūnaitė paskambino draugui ir liepė atvesti dėdę, paimti ir jo mantą.
Vos atėjus į priimamąjį čia buvusios darbuotojos pradėjo pildyti A. Kučinskui į ligoninę guldyti reikalingus dokumentus. Vargingai atrodantis, dūstantis žmogelis atrodė tarsi gyvas priekaištas visiems savo pareigas keistai suprantantiems medikams.
Susikrimto pavadintas gyvuliu
Po kurio laiko ligoninės priimamajame pasirodė ir gydytojas D. Čiuplinskas.
„Tai vis tik ligonį guldote?“, – mediko paklausė korespondentė.
Gydytojas pasilenkė prie korespondentės, ją pervėrė įdėmiu žvilgsniu.
„Mane išvadino gyvuliu, turiu guldyti“, – atsakė jis. Vėliau prakalbo apie specialią gydymo metodiką, neaiškią diagnozę. „Pasižiūrėjau į medicinos kortelę – dešimt metų Vilniuje nėra buvęs. Kiek mūsų pajėgumai leidžia, atliksime tyrimus, darysim fibrogastroskopiją. Bet neištyrus ir nežinant tikros diagnozės, neaišku, kaip gydyti. Padarysime tą primityvią operaciją, įdėsime vamzdelį. Bet jei jis po to apsiskųs, kas už tai mokės?“– mintis dėliojo medikas.
Tačiau iš jo kalbos nepaaiškėjo, kodėl iš pradžių senuką guldyti į ligoninę jis atsisakė.
Kai į priimamąjį atėjo Chirurgijos skyriaus slaugytoja paimti ligonio, medikas vėl sugrįžo prie korespondentės.
„Ar aš iš tikrųjų tokių epitetų, kad esu gyvulys, iš paciento artimųjų esu nusipelnęs?“ – klausė D. Čiuplinskas.
Jam antrino šalia buvusios medicinos darbuotojos. Viena piktinosi, kad medikų niekas nebelaiko žmonėmis, kita – kad siekiama ligoninę uždaryti.
Kai senolio giminaitės draugas paklausė, kodėl ligonio neguldė tol, kol jie neišsikvietė „Šiaurės rytų“, viena slaugytoja jam metė: „Šiaurės rytai“ tegul ir gydo.“
Irma Valiūnaitė sakė nebeprisimenanti, ką ji medikams kalbėjusi, kai sužinojo gydytojo sprendimą neguldyti sergančio dėdės į ligoninę.
„Man buvo baisu. Žmogus tiek parų nevalgęs. Mes pusketvirtos valandos po gydytojus jį vedžiojome, bet niekas nieko nedarė“, – kalbėjo moteris.
Neneigė siūliusi gydytis redakcijoje
Ligonį į Chirurgijos skyrių gabenusi slaugytoja, nenorėjusi, kad būtų skelbiama jos pavardė, neneigė ligonio artimiesiems pasiūliusi, jog jį gydytų „Šiaurės rytai“.
„Kai užpykstam, visko pasakom. Esu labai jautri, greit susijaudinu. Visi dirbam savo darbą. Tik daktaro, mano manymu, ligonio artimieji galėjo atsiprašyti, nes juk jis gydys senolį“, – kalbėjo Chirurgijos skyriaus slaugytoja.
O ar dažnai medikai atsiprašo tų, kuriuos įskaudina jie, – žodžiu, veiksmu, abejingumu?
Jurgita VITKAUSKIENĖ
