Sodininkams ar naują veiklą išbandyti sumaniusiems kaimo ar miesto gyventojams siūloma auginti mūsų šalyje dar menkai žinomas aktinidijas. Mokslininkai sako, kad aktinidijos – vieni perspektyviausių augalų, kurie yra atsparūs ligoms ir kenkėjams, o jų vaisiai sukaupia itin daug vitamino C. Todėl verta veisti aktinidijų plantacijas arba bent po kelis krūmus sodinti sode. Šiais augalais susidomėję žemdirbiai svarsto, ar vartotojai įvertins kivių skonį primenančias aktinidijas.
Užtenka vienos aktinidijos
„Auginkite aktinidijas ir vitamino C nepristigsite ištisus metus, – ragina Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) mokslininkai. – Vos vienas vaisius atstoja šio vitamino paros normą. 3–4 asmenų šeimai pakaktų vieno suaugusio krūmo vaisių.“
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga įvairiuose šalies rajonuose rengia seminarus, skirtus supažindinti žemdirbius su aktinidijų auginimo ypatybėmis ir paskatinti juos imtis auginti didesnius šių augalų plotus. Dabar šalyje aktinidijomis yra užsodinta apie 2 ha gamybinių plotų. Pusė hektaro aktinidijų auga ASU Pomologiniame sode. Kituose Lietuvos soduose aktinidijos auginamos kaip dekoratyvinis augalas.
Daug metų aktinidijas tiriantis ASU Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. Viktoras Pranckietis neabejoja, kad Lietuvoje gali būti kur kas daugiau šių augalų plantacijų.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis įsitikinęs, kad aktinidijų auginimas – gera niša smulkiesiems ūkiams. „Pats turiu keliasdešimt aktinidijų krūmų, todėl galiu užtikrinti, kad jų priežiūra gana paprasta. Pakaktų jų auginti pusę hektaro. Olandijoje, Austrijoje, Lenkijoje auginama daugiau aktinidijų, o mūsų ūkininkus reikia paraginti“, – sakė V.Juodsnukis.
Vadina meilės uogomis
Radviliškio rajono ūkininko Felikso Šlėvės ūkyje vyko seminaras apie aktinidijų auginimą. Iš jo sodininkai ir uogininkai skirstėsi pasiryžę auginti jei ne aktinidijų plantacijas, tai bent po keletą krūmų sode.
Seminare dalyvavusi Genovaitė Sakalauskienė iš Ukmergės rajono jau gali pasidalyti patirtimi, kaip prižiūrėti šiuos Lietuvoje dar retus augalus. Sodininkai ir uogų augintojai Genovaitė ir Mindaugas Sakalauskai – vieni iš nedaugelio Lietuvoje, įveisę didesnį plotą (0,5 ha) margalapių aktinidijų. Jos jau veda uogas, tačiau tikrąjį derlių aktinidijos subrandina 5–6 augimo metais.
ASU mokslininkai ilgus metus populiarino aktinidijas. Vilhelmas Paukštė ir Petras Lanauskas tyrė iš Sibiro, kitų vietovių įvežtas veisles ir kūrė naujas margalapių aktinidijų veisles. Profesorius Vladas Venskutonis 1988 m. universiteto Pomologiniame sode pasodino 30 arų šių augalų plantaciją.
Minėti mokslininkai ir V.Pranckietis sukūrė šias lietuviškas margalapių aktinidijų veisles: ‘Paukštės Šakarva’, ‘Laiba’, ‘Landė’, ‘Lankė’. Apie jas ir buvo kalbama seminare.
Iš Tolimųjų Rytų kilusias aktinidijas galima vadinti mažosiomis kivių sesėmis. Pasaulyje dažniausiai auginamos kiniškos aktinidijos, kurių vaisius vadiname kiviais. Mūsų šalyje joms per šaltas klimatas. Lietuvoje paplitusios atsparesnės margalapės ir smailialapės (dailiosios) aktinidijos. Jų žalios, gilių dydžio uogos skoniu primena kivius.
„Apie aktinidijų uogas teko skaityti įvairių legendų. Jos vadinamos „sveikatos uogomis“, „šiaurės vynuogėmis“ ar net „meilės uogomis“. Šie augalai kaip valerijonai traukia kates ar net tigrus“, – sakė V.Pranckietis.
Gamina saldainius
Mokslininkai kelis dešimtmečius populiarino aktinidijas, siūlė vietos gamintojams, kol galiausiai jomis susidomėjo saldainių fabrikas „Rūta“. Tai vienintelė įmonė Lietuvoje, didesniais kiekais superkanti šias uogas.
„Jos gausios biologiškai aktyvių medžiagų, labai naudingos sveikatai. Šias uogas siūlėme ir vaikų maisto, ir saldainių gamintojams, bet ilgą laiką jų niekam nereikėjo“, – rankomis skėsčiojo ASU Agronomijos fakulteto dekanas.
Pasak V.Pranckiečio, iš vieno margalapės aktinidijos hektaro galima priskinti apie 16 tonų uogų. Auginantieji dailiąsias aktinidijas tvirtina, kad šios kur kas derlingesnės.
Aktinidijos pradeda sunokti rugpjūčio pradžioje. Sunokusias uogas reikia suskubti nuskinti, nes jos greitai nubyra. Aktinidijos gali derėti dešimtmečius.
Aktinidijos yra dvinamiai, t. y. moteriškieji ir vyriškieji, augalai, tad reikia sodinti ir vienus, ir kitus. Jei veisiamos plantacijos, dešimčiai moteriškųjų augalų sodinamas vienas vyriškasis. Viduryje sodo rekomenduojama sodinti vyriškąjį augalą, kuris yra margesniais lapais, o iš šonų – mažiau dekoratyvias moteriškąsias aktinidijas. Šiuos vijoklinius augalus patartina genėti du kartus per sezoną.
Nepuola ligos ir kenkėjai
ASU dėstytoja dr. Aurelija Paulauskienė į seminarą atvežė paragauti užšaldytų aktinidijų uogų. „Jų daug nesuvalgysi – vieną kitą, tačiau to pakanka, kad organizmas būtų aprūpintas vitaminu C“, – teigė ji.
Vitamino C kiekiu aktinidijos prilygsta erškėtuogėms, o citrinas, juoduosius serbentus, kivius, šaltalankio uogas lenkia nuo 2 iki 20 kartų.
Mokslininkai nustatė, kad kuo šiauresniame krašte aktinidijos auga, tuo daugiau jos sukaupia vitamino C. Be jo, šios uogos turi karotino (provitamino A), B grupės, taip pat E ir P vitaminų, įvairių organinių rūgščių (vyrauja citrinos), cukraus, pektino, rauginių ir kitokių medžiagų.
Nuo peršalimo bei daugelio kitų ligų saugančio vitamino C prisotintos aktinidijos labai nedaug jo praranda ir užšaldytos. Kaip ir kitas uogas, aktinidijas galima džiovinti. A.Paulauskienė aktinidijas rekomendavo skinti nesunokusias – taip lengviau nugnybami koteliai, uogos nesutraiškomos. Anksčiau nuskintos uogos sunoksta patalpoje.
Šie augalai neserga, jų nepuola kenkėjai. Seminaro dalyvius tai itin sudomino. Ūkininkai pradėjo svarstyti, ar pasodintos aktinidijos neatbaidytų kenkėjų nuo rapsų ar kitų augalų. Mokslininkus nustebino ir šių uogų mikrobiologinių tyrimų duomenys. „Nebuvo jokių mikrobų“, – unikalią aktinidijų savybę pabrėžė ASU dėstytoja.
