Geriau tegul žmonės nežino, kaip gyvenau, – sako Arūnas. – Tiesiog nėra ką prisiminti – nebuvo gyvenimo.“ Taip kėdainietis apibūdina laiką, kai likęs be namų glaudėsi miesto pakraštyje esančioje laukymėje, iš įvairių šiukšlių suręstoje pašiūrėje. Alberto ir Arūno gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai susikirto jų ir labdaros bei paramos fondo „Viltis–Vikonda“ keliai.
Drąsus žingsnis
Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ vykdo projektą „Paramos ir pagalbos grupės tiems, kurie nori keistis“. Ankstesniuose laikraščio „Rinkos aikštė“ numeriuose jau skaitėte, kokiais svariais darbais vykdydama projektą krašto bendruomenę turtina fondo komanda. Vienas drąsiausių projekto žingsnių – širdimi ir atvirais delnais atsigręžti į tuos visuomenės narius, kurių įprastai stengiamės nematyti ar apeiti ratu – gyvenimo paraštėje atsidūrusius benamius.
„Visas darbas prasidėjo nuo minties, – pasakoja labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ paramos bei pagalbos grupės projektų organizatorė Vitalija Surgautienė. – Pamačiau, kad rajone ir mieste yra tokių žmonių, kuriems pagalbos rankos ištiesti neskuba niekas. Taigi parašėme projektą, kurio pagrindinė mintis ir tikslas buvo padėti tiems žmonėms keistis ir integruotis į visuomenę.“
Nepuolė aklai tikėti
Pirmas žingsnis žengtas birželį. Tada V. Surgautienė drauge su fondo savanore pasiryžo žengti į vadintuosius Kėdainių džiunglynus, kur suręstose pašiūrėse buvo įpratę glaustis benamiai.
„Bridome per krūmynus, praskleidėme medžių šakas ir ten pamatėme Arūną, – prisimena V. Surgautienė. – Iš pradžių jis buvo atžagarus, todėl nepavyko užmegzti nuoširdaus pokalbio. Nesistebiu. Greičiausiai Arūnas ne kartą buvo sutikęs įvairių institucijų darbuotojų, kurie bandydavo padėti, tačiau Arūnas jais nepasitikėjo. Sakydavo geriau mirsiąs krūmuose it šuo nei priimsiąs pagalbą.“
Pasitikėjimą pelnė
Vis tik V. Surgautienė nepasidavė, kalbėjosi toliau ir Arūnas galiausiai atsivėrė. „Pasiteiravau jo, gal galime bent kuo nors padėti. Arūnas iš savo tašelės ištraukė dokumentą. Sako: „Mano asmens tapatybės kortelės galiojimo laikas pasibaigė prieš ketverius metus.“ Tiesia ją ir prašo padėti išspręsti bėdą. Net šiurpas nubėgo kūnu – supratau, kad Arūnas mumis patikėjo. Problemą ėmėme spręsti nedelsiant. Per vieną dieną suplanavome, ką darysime ir netrukus su Arūnu važiavome į Migracijos tarnybą, o po trijų savaičių gavome tapatybės kortelę.“
Kai Arūnas turėjo galiojantį asmens tapatybės dokumentą, jo gyvenimui sparčiai ėmė brėkšti šviesesnis rytojus. V. Surgautienė padėjo Arūnui užsiregistruoti Darbo biržoje. Tada vyriškis gavo ir privalomąjį sveikatos draudimą. O šio Arūnui ypač reikėjo. Mat prieš kelerius metus vyras neteko kojos ir laikinas protezas jau buvo stipriai nusidėvėjęs.
„Gavome vietą ligoninės Slaugos skyriuje. Arūnui pakeistas kojos protezas. Taip pat iš naujo nustatomas neįgalumo lygis“, – svarbių įvykių seką sudėlioja V. Surgautienė.
Per daug lepino
Arūnas šiandien tarsi naujas žmogus. Jis mokosi vėl pasitikėti aplinkiniais, priimti jų pagalbą ir įtikėti, kad gyvenimas išties gali būti kitoks – su šviesiais pokyčiais, džiaugsmu ir šiltu nepažįstamųjų rūpesčiu.
„Labai gerai jaučiuosi, – šypsosi 54-erių Arūnas, o aš paprašau grįžti daug metų į praeitį. – Užaugau Kėdainiuose. Normalioje šeimoje. Tiesa, neturėjome tėvo. Augau aš ir dvi seserys. Dabar man atrodo, kad mama buvo per gera – per daug lepino ir prilepino. Labai liūdna, kad mama anksti išėjo Anapilin – būdama 50 metų. Ją pasiglemžė vėžys.“
Viena Arūno sesuo gyvena Vilniuje, o kita – Kėdainiuose. Nė su viena iš jų Arūnas nepalaiko ryšių.
Blogos kompanijos nekaltina
Teiraujuosi Arūno, kas nutiko, kad jo gyvenimas taip nesusiklostė.
„Tiesiog viskas dėjosi į vieną krūvą, – mano vyriškis. – Prasidėjo visokie klystkeliai. Susidėjau su bloga kompanija. Tarybiniais laikais taip jau buvo. Bet aš nekaltinu draugų. Juk viskas išėjo taip, kaip pats norėjau. Taigi nesulaukusį pilnametystės mane abiturientą išmetė iš mokyklos. Suėjo 18 metų ir patekau į Pataisos namus. Grįžau, vėl draugai ir įsisuko ratas. Faktiškai nėra, ką prisiminti iš gyvenimo, – bejėgiškai apibendrina Arūnas. – Dabar jaunimas visai kitoks nei buvo tarybiniais laikais. Nėra ką lyginti. Dabar auga visai kitokie žmonės.“
Baiminosi dėl kitų
„Arūnai, koks buvo Jūsų gyvenimas iki tol, kol nesusitikote Vitalijos?“ – klausiu.
„Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad mano gyvenimas buvo žiaurus. Net nenoriu tokių dalykų niekam pasakoti. Vienas gyvenau toje pašiūrėje ir vasarą, ir žiemą. Kiek būdavo šalčio, tiek iškęsdavau. Per šalčius ir kojos netekau. Nušalau. Jau ketverius metus su protezu“, – košmariškos kasdienybės šydą šiek tiek praskleidžia Arūnas.
„Ar nebuvo baisu, kad gali ateiti kokie paaugliai ir primušti?“ – teiraujuosi. „Ne, nebijojau to. Bijojau, kad mane kas pamatęs neišsigąstų, – sako Arūnas ir skuba užversti juodą gyvenimo knygos skyrių. – Bet tai jau praeitas etapas. Visko buvo. Labai nesinori apie tai kalbėti. Nesinori prisiminti, kad tai buvo mano gyvenimas. Kartais vienas sau pagalvoju, jog tiek daug esu išgyvenęs, kad būtų galima knygą rašyti. Bet kam ją rašyti. Geriau tegul žmonės tokių dalykų nemato ir nežino. Nereikia.“
Pašiūrėje pasirodė angelas
„O ponia Vitalija... Kas netiki Dievą, tai reikia tikėti. Jei yra angelai, tai jie aplankė ir mane, – negalėdamas atsistebėti, kaip stipriai pasikeitė jo gyvenimas, kalba Arūnas ir prisimena tą viską pakeitusią akimirką. – Galvoju ir net nesitiki, kad tai iš tiesų nutiko! Prisimenu, maniau, kad čia kažkas juokais ar kaip tą pagalbą siūlo. Įsivaizduokit, žmogus guli kažkur krūmuose, patamsyje, ruošiasi miegot ir per tuos brūzgynus įlenda dvi moterys. Tikrai maniau, kad juokauja! Argi taip gali nutikti? Nors poniai Vitalijai pasirodė, kad bendravau atžagariai, bet nebuvau piktas. Tiesiog jos mane labai netikėtai aptiko. Nustebau, kas gali norėti manimi rūpintis.“
„Pasikalbėjome su moterimis. Sutarėme tvarkyti dokumentus. Bet manęs vis tiek dar ilgai neapleido mintis, kad jos juokauja, – dėsto Arūnas. – Vienam, kitam papasakojau. Jie sakė: „Ko tu čia tikiesi?“ Niekas netikėjo, kad man iš tikrųjų padės. Bet susitarėm su ponia Vitalija susitikti. Susitikome vieną kartą, kitą kartą. Viskas vyko, kaip ji žadėjo. Reikalus tvarkėme labai greitai. Kas nepatyrė tokių dalykų, tas nepatikės.“
Užgimė viltisArūnas sako V. Surgautienės pažadais patikėjęs tada, kai pamatė, jog įkandin moters žodžių seka ir darbai.
„Man iš tiesų padėjo. Pamačiau, kad vyksta pokyčiai ir mano gyvenimas gali būti kitoks. Pamačiau viltį. Pakalbėdavome ir anksčiau su kitais draugais, kad reikia tą, reikia aną daryti. Bet ką aš galėjau padaryti būdamas neįgalus? Ačiū Dievui, kad sutvarkė gydytojai protezą. Juk anksčiau net iki Migracijos tarnybos negalėdavau nueiti. Būčiau nugriuvęs kur nors pakely, nes nusidėvėjęs protezas būtų nuėjęs velniop. O su Vitalija visur automobiliu važiavome. Trūksta žodžių. Bandau suvokti, kas vyksta, ir esu šoko būsenoje! Iš kur tokie žmonės?“ – retoriškai klausia vyriškis.
Arūnas atskleidžia šiuo metu didelių svajonių neturintis, bet noro gyventi jam užtenka. „Dabar norisi tik pasveikti. Žinoma, visiškai nebepasveiksiu – juk kojos nebėra, bet kiek įmanoma, tiek. Noriu kuo normaliau atrodyti“, – sako vyriškis.
Atsisveikindama su Arūnu linkiu jam sveikatos ir stiprybės toliau eiti teisingai pasirinktu keliu. „Sveikatos ir stiprybės man tikrai užtenka“, – šypsodamasis atsako jis.
Ir į rajoną
Naujo gyvenimo viltis įsižiebė ir kitam kraštiečiui Albertui.
„Albertas iš Lančiūnavos, – antrą pasakojimą pradeda V. Surgautienė. – Jis trejus–ketverius metus gyveno apleistame garaže. Visuomenė, matyt, pajuto, kad jo nepakeis ir nusisuko. Jis tikrąja to žodžio prasme žiemą liko ant ledo, gatvėje, nevalgęs, neprižiūrėtas, negalintis pats savimi pasirūpinti, o dar ryškėjo ir ligos požymiai. Albertui buvo sunku vaikščioti. Nuvažiavome pas Albertą drauge su mūsų savanoriu Eimantu Donskiu. Būtent jis ir atrado žodžius, kuriais Albertas patikėjo. Tada prisidėjau ir aš. Patikėjo Albertas ir manimi. Jis atsidavė į mūsų rankas ir sutiko vykti drauge. Padėjome Albertui reabilituotis. Dabar jis ligoninės Slaugos skyriuje, o mes rūpinamės tolimesniu jo gyvenimu. Ir Arūnui, ir Albertui šiuo metu nustatomas neįgalumo lygis. Kontroliuojame situaciją, kad abu jie jaustųsi saugūs ir ramūs.“
Albertas pasidžiaugia, kad dabar jis gyvena labai gerai ir puikiai jaučiasi. Vyras sočiai valgo, todėl netruko priaugti ir kelių kilogramų, kurių neteko gyvendamas pusbadžiu.
Kokio dydžio mūsų širdys?
Atsakykime kiekvienas sau sąžiningai. Ar didelės mūsų širdys? Ar toli driekiasi mūsų tolerancijos horizontai? Keli iš mūsų esame pasiruošę be jokių išankstinių nuostatų bei kaltinimų, atvirai ir nuoširdžiai priimti į visuomenę sugrįžti norinčius žmones – tokius, kaip Albertas ir Arūnas? Šį klausimą uždaviau ir fondo savanoriui, Seimo nario Dariaus Kaminsko padėjėjui Eimantui Donskiui.
„Mūsų visuomenė labai sunkiai tokius žmones priima atgal. Jų klaidas visuomenei pamiršti sunku. Tik laikas ir jų pačių pastangos gali įrodyti, kad jie yra lygiai tokie patys, kaip mes, ir kad jie niekuo nuo mūsų nesiskiria. Tikiu, jog kiekvienas yra vertas antros galimybės gyventi“, – sako E. Donskis.
Rūpinasi septyniais
V. Surgautienė džiaugiasi akivaizdžiais pokyčiais. „Šiandien lankydama Arūną matau, kaip jis keičiasi ir šviesėja. Matau, kiek daug savyje jis turi to, kuo gali pasidalinti su to paties likimo žmonėmis ir jiems padėti. Jis tarsi mano ambasadorius tarp savo likimo brolių. Kai Arūnas pamatė, kad mūsų pagalba neliko tik pažadais, o buvo įtvirtinta realiais, matomais darbais, jis dabar sako kitiems: „Eikit, fonde „Viltis–Vikonda“ yra tokia Vitalija. Susiraskit ją ir ji su savanoriais jums padės.“
Šiandien rūpinamės septyniais tokiais, kaip Albertas ir Arūnas, žmonėmis. Jiedu guli Slaugos skyriuje. Vienas gydosi Reabilitacijos centre. Dviem tvarkomi asmens tapatybės dokumentai. Vienam jau sutvarkyti ir jis žada eiti dirbti pas ūkininką.
Ieškosime kiekvienam iš jų septynių tinkamos vietos gyventi. Šie žmonės grįžo į gyvenimą. Jie pilnateisiai piliečiai – turi pasą, yra registruoti Darbo biržoje, socialiai drausti ir gali dirbti. Tereikia pačiam norėti keistis, o fondas, savanoriai ir visuomenė padės, – viltingai kalba V. Surgautienė. – Taigi paramos ir pagalbos grupės darbai neaprėpiami. Turime, su kuo dirbti, nes tokių žmonių mieste dar yra. Labai džiaugiuosi, kad man padeda mūsų komanda – paramos ir pagalbos grupės savanoriai Eimantas Donskis, Arūnas Kacevičius, Aušrelė Kaminskienė, Vilija ir Zita. Mūsų būrys auga, todėl susitelkę galime padėti. Nežiūrėkime į tų žmonių praeitį. Žvelkime į jų akis, širdį ir tieskime pagalbos ranką.“
Ir geradariams reikia palaikymo
V. Surgautienė už palaikymą dėkoja projektą kuruojančiai labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ įkūrėjos Jolantos Blažytės visuomeninei padėjėjai Nijolei Naujokienei.
„Buvo nedrąsu N. Naujokienei pasakyti, kokio darbo imsiuosi, – atvirai atskleidžia V. Surgautienė. – Juk tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai pradėjau bendrauti su tokiais visuomenės pamirštais žmonėmis, kaip Albertas ir Arūnas. Tai buvo pirmas kartas, kai prisiliečiau prie jų kasdienybės. Juk dažnas pro tokius žmones tiesiog praeiname. Geriausiu atveju – paduodame bandelę ar kokį pinigėlį, bet didesnio rūpesčio neparodome.
Vis tik N. Naujokienei pasakiau, kad nors tai ir be galo sunkus darbas, bet noriu jo imtis – noriu drauge su komanda pabandyti pakeisti tokių žmonių gyvenimą. O ji sako: „Vitalija, dirbkime kartu ir, jei iš 10 žmonių padėsime bent vienam, bus labai gerai. Šiandien, kaip sakiau, realios pagalbos sulaukė net septyni ir tai dar ne pabaiga.
Žinoma, bet kokioje labdaringoje veikloje reikia palaikymo ir žmonių, kurie žvelgtų ta pačia kryptimi, dirbtų vedini tų pačių idėjų. Mūsų tikslas, kad visuomenės atstumti žmonės nesijaustų vieni ir grįžtų į gyvenimą.“
