Kone kiekvienoje turtingesnėje šalyje anti-imigracinės kampanijos šiuo metu yra pasiekusios aukščiausią tašką, tačiau uždrausti imigraciją – blogybė, kurios reikėtų vengti norint, kad valstybė klestėtų, gebėtų susidoroti su skurdu ir išlaikytų ekonomikos augimą.
Pasak project-syndicate.org, didesnis pasaulinės migracijos kiekis pageidautinas dėl keturių priežasčių. Migracija – tai paskatas naujovėms ir dinamiškumui atsirasti; tuščių darbo vietų užpildymas, esant darbo jėgos trūkumui; atsvara sparčiai senėjančių gyventojų skaičiui; bei galimybė pabėgti nuo skurdo ir persekiojimų. Tuo tarpu migracijos ribojimas stabdo ekonominį augimą ir pakerta ilgalaikį visuomenės konkurencingumą. Be to, jis sukuria vargingesnį, nevienodą ir pasidalijusį pasaulį.
Žinoma, aukštas migracijos lygis sukelia trumpalaikius vietinius kaštus, į kuriuos visuomenė turėtų atkreipti dėmesį, jei nori mėgautis ilgalaikiais patogumais ateityje. Ir tuo pačiu, nepaisant šalių, į kurias plūste plūsta imigrantai, opozicijos, tarptautinė migracija per pastaruosius 25-erius metus išaugo dvigubai, ir darkart ketina padvigubėti 2030-aisiais. Tai lemia spartūs ekonominiai, politiniai ir vis didesni aplinkos pokyčiai, priverčiantys žmones palikti gimtąsias vietas ir keliauti ieškoti galimybių bei saugumo naujuose namuose.
Manoma, jog netrukus pasaulyje žmonių padaugės kone dviem milijardais, transporto kainos ims kristi, pagerės susisiekimas tarp šalių, o augantis tarptautinių ir socialinių tinklų derinys galėtų ir turėtų padidinti žmonių judėjimą. Jeigu šiam procesui nebus sukliudyta, jis paskatins pasaulinį augimą ir pasitarnaus sumažinant skurdą.
Tačiau, kol mažinamos pavienės kliūtys tarpvalstybinio kapitalo srautams, o prekės ir paslaugos per pastaruosius dešimtmečius tapo vienu didžiausių pasiekimų, tarptautinė migracija dar niekada nebuvo taip griežtai kontroliuojama. Vienam pavyzdinių ekonomistų – Johnui Stuartui Mill'ui – tokia situacija atrodo ekonomiškai nelogiška ir etiškai nepriimtina.
Garo variklio ir transporto priemonių išsivystymas devynioliktame amžiuje lėmė, kad viena trečioji Skandinavijos šalių, Airijos ir dalies Italijos – emigravo. Masinė migracija milijonams europiečių suteikė galimybę pabėgti nuo skurdo bei persekiojimų, o tokioms šalims kaip JAV bei Jungtinė Karalystė ir įvairioms jų kolonijoms garantavo plėtrą.
Tačiau augantis nacionalizmas iki beprasidedant Pirmąjam pasauliniam karui lėmė visuotinį pasų atsiradimą ir griežtesnės tarptautinio žmonių judėjimo kontrolės įvedimą. O praėjus kone šimtui metų – nepaisant mažėjančių prekybos, finansų ir informacijos barjerų – laisvą judėjimą stabdančios sienos tapo tik aukštesnės.
Nūdien vidutiniškai 200 mln. žmonių – apie 3 proc. visos pasaulio populiacijos – gyvena šalyse, kuriose jie nėra gimę. Straipsnio autoriaus knygoje „Išskirtiniai žmonės“ (Exceptional People) įrodoma, kad šie emigrantai juos priėmusioms šalims atnešė didelę naudą: negana to, kad šie žmonės papildė taip reikalingos kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos gretas, jie neproporcingai daug prisidėjo prie naujovių ir gerovės kūrimo.
Pavyzdžiui, Junginių Valstijų imigrantai užregistruoja daugiau nei pusę visų patentų ir įsteigia didesnę Silicio slėnio (mokslo ir technologijų parkas, esantis San Franciske) pradedančiųjų įmonių dalį. Jie taip pat ženkliai prisideda prie mokesčių socialinės apsaugos bei kitų įmokų dėka.
Medicinos bei visuomenės sveikatos pažanga išsivysčiusiose šalyse padidino gyvenimo trukmę, o nuolatinis, žemas gimstamumo lygis ir po Antro pasaulinio karo praūžusio kūdikių bumo pabaiga reiškia, kad per ateinančius metus vietinių darbuotojų skaičius ženkliai kris. Kadangi šalių gyventojai senėja, o gimstamumo skaičiai krinta, didesnė migracija yra tiesiog būtina tam, kad būtų užtikrintas ekonominis konkurencingumas ir pensijų bei sveikatos priežiūros sistemų finansavimas.
Kadangi išsilavinimo lygis išsivysčiusiose šalyse didėja, labai sumažės darbo jėgos kiekis, nes tik nedaugelis sutiks įsidarbinti žemos kvalifikacijos darbo vietose, dirbti paslaugų sferoje, prekyboje ar statybose. Tikėtina, kad nuo 2005 iki 2025 m. EBPO (ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalyse aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų darbuotojų skaičius padidės net 35 proc. O kylant išsilavinimo lygiui, didėja ir darbo lūkesčiai.
Emigrantai, kurie palieka savo gimtąsias šalis, dažnai kaltinami „protų nutekinimu“. Tačiau, net ir tokiu atveju, jie savo šaliai atneša tik naudą. Pavyzdžiui, Taivano ir Izraelio išeivija vaidina gyvybiškai svarbią rolę savo gimtųjų valstybių gerovei: jie užtarnauja pastarosioms politinę paramą, investicijų srautus ir naujų technologijų perdavimą.
Be to, faktas, jog migracija turi didžiausią galią prieš skurdą, yra ne iš piršto laužtas. 2010 m. migrantų piniginiai pervedimai į gimtąsias šalis viršijo 440 mlrd. dolerių, iš kurių du trečdaliai buvo skirti besivystančių šalių gyventojams. Nedidelėse valstybėse perlaidos prisidėjo prie daugiau, nei trečdalio BVP, o didesnėse šalyse jos viršijo 50 mlrd. dolerių. Lotynų Amerikoje ir Karibų jūroje daugiau, nei 50 mln. žmonių palaiko būtent piniginės perlaidos, o Afrikoje ir Azijoje šie skaičiai – dar didesni.
Tiek pasiturinčios, tiek ir neturtingos šalys iš padidėjusios migracijos turėtų tik naudos, o besivystančioms valstybėms tai atneštų didžiausią naudą. Įvertinta, kad vos 3 proc. padidėjusi migracija nuo 2005 iki 2025 m. pasaulinį pelną padidintų iki 356 mlrd. dolerių – iš kurių daugiau, nei du trečdaliai atitektų besivystančioms šalims. Tuo tarpu visiškai atvėrus sienas, pasaulio ekonomika gautų tokį didelį pelną, kuris per 25 metus pasiektų net 39 trilijonus dolerių.
Verda diskusijos, ar verta pabaigti Dohos raundo derybas dėl pasaulinės prekybos liberalizavimo ir teikti didesnę vystymosi pagalbą neturtingoms šalims. Nors šie veiksmai yra gyvybiškai svarbūs, įtraukti į visa tai ir migracijos reformą – ne ką mažiau svarbu, kadangi net nedidelis migracijos padidėjimas pasaulio ekonomikai ir besivystančioms šalims atneštų žymiai didesnę naudą, nei prekybos reforma.
Šiandien galingosios valstybės pasisako prieš migracijos reformą ir pasaulinės migracijos organizaciją. Tačiau didesnis migracijos kiekis turėtų rupėti visiems, ir tai reikėtų aptarti viešai, o ne palikti politikams. Gilus mąstymas turi būti paremtas ryžtingais veiksmais.
Straipsnio autorius – Ianas Goldinas, Oksfordo „Martin“ mokyklos direktorius, Oksfordo universiteto „Balliol“ koledžo mokslinis bendradarbis bei Geoffrey Camerono mokslinis bendradarbis. Jo knyga, parašyta kartu su Meera Balarajan, vadinasi „Išskirtiniai žmonės: kaip migracija pakeitė mūsų pasaulį ir nulems ateitį“ (Exceptional People: How Migration Shaped our World and Will Define our Future), yra išleista Prinstono universiteto leidyklo
