2005 metų liepos 9-ąją Jungtinėse Valstijose, Čikagoje, esančio Ilinojaus universiteto politikos mokslų studentą Tombolą Maliką (23 m.) su sėbru užmušęs tuomet dvidešimtmetis M. Matulis amerikietiškosios svajonės įgyvendinti nespėjo. Su motina į Čikagą atvykęs lietuvis baigė vidurinę mokyklą, pradėjo studijas koledže, tačiau jų nebaigė. Pasak M. Matulio bendramokslių, jam ypač gerai sekėsi įvairios sporto šakos – puikiai žaidė tinklinį, futbolą. Metęs universitetą, M. Matulis įsidarbino picų išvežiotoju.
Dabar galima tik pasvarstyti, kad jeigu ne lietuvio draugystė su pasiturinčio arabų verslininko ir daktaro sūnumi Muazu Hafaru (tuomet 23 m.), tragedija galėjo ir neįvykti.
Uždaužė su spyna
Nedidelio ūgio, kresnas M. Hafaras buvo žinomas kaip neblogas sunkumų kilnotojas. Draugai jį vadino Briedžiu, o tėvas buvo įdarbinęs vienoje savo degalinėje. M. Hafaras su M. Matuliu draugavo nuo mokyklos laikų – abu buvo baigę tą pačią vidurinę mokyklą. Lemtingąją liepos 9-osios naktį M. Matulis leido laiką M. Hafaro tėvui priklausančiame bute, esančiame netoli Ilinojaus universiteto studentų bendrabučių. Lietuvis su arabu išgėrė po keletą skardinių alaus ir nusprendė išeiti į lauką parūkyti. Kaip tik tuo metu pro šalį dviračiais važiavo du studentai – T. Malikas ir jo bendramokslis Antonis Popelka. Vėliau pastarasis teisme pasakojo pastebėjęs, jog M. Matuliui iš praskeltos kaktos bėga kraujas, tad stabtelėjo ir paklausė, ar jam viskas gerai. Tačiau toks rūpestis apgirtusio M. Matulio nenudžiugino. „Koks tavo sušiktas reikalas!“ – ant studento užrikęs M. Matulis staiga išsitraukė elektrošoko prietaisą ir panaudojo jį prieš abu dviratininkus. Tada pargriovė A. Popelką ant žemės ir ėmė daužyti jį elektrošoko prietaisu. Tuo tarpu M. Hafaras užpuolė išvis niekuo dėtą T. Maliką – parbloškęs ant šaligatvio, ėmė talžyti jam galvą jo paties dviračio metaline spyna. Palikęs A. Popelką, M. Matulis taip pat pripuolė prie T. Maliko ir keletą kartų jam įspyrė.
Pabėgo į Siriją
„Aš šaukiau „Ką jūs darote!“ ir prašiau liautis, – teisme liudijo A. Popelka. – Tačiau M. Hafaras tarsi su kūju toliau su spyna daužė gulintį T. Maliką. Staiga jis atsisuko į mane ir tarė: „Žiūrėk, ką padariau tavo draugeliui. Atsimink mano veidą.“
Palikę sumuštus studentus, arabas su lietuviu puolė bėgti, bet toli nenubėgo – netrukus juos pastebėjo užpuolimą mačiusių žmonių iškviesti policininkai. Pamatę policiją, abu sėbrai vėl dėjo į kojas, bet buvo pavyti ir sulaikyti – net nespėję išmesti kruvinos dviračio spynos ir elektrošoko įrenginio.
Vėliau ekspertai ant M. Matulio batų ir kulkšnies rado T. Maliko, kuris praėjus maždaug valandai nuo žiauraus išpuolio mirė ligoninėje, kraujo. Nužudytojo veidas buvo visiškai suknežintas, jam buvo sulaužyti beveik visi galvos kaulai.
Po dviejų dienų į Čikagos teismą atvesdinti abu įtariamieji savo kaltę neigė, o teisėjas, dar negavęs ekspertų išvadų, kurios būtų patvirtinusios jųdviejų kaltę, paskelbė, jog už 900 000 dolerių užstatą žudikai gali būti paleisti iš areštinės.
M. Hafaro tėvas greitai surinko reikiamą pinigų sumą ir sumokėjo užstatą už sūnų. Tad jau kitą dieną po pirmojo teismo posėdžio Briedis, užmušęs niekuo dėtą studentą, vaikščiojo laisvėje. Žudikas neketino delsti – pasinaudodamas tuo, kad teisėsaugininkai neatėmė jo paso, nusprendė sprukti iš Jungtinių Valstijų. Brolis parūpino jam lėktuvo bilietus. Pirmiausia nuskridęs į Prancūziją, bėglys netrukus atsidūrė tėvų gimtinėje Sirijoje.
Linksminasi klubuose
Sirijoje M. Hafaras nieko nelaukdamas pasikeitė pavardę – tapo Omaru al Savafu – ir toliau sau gyveno lyg niekur nieko.
Praėjus keletui mėnesių po M. Hafaro pabėgimo, nužudytojo T. Maliko šeimos nariai internete visiškai atsitiktinai aptiko trumpą vaizdo įrašą, kuriame bėglys užfiksuotas besilinksminantis viename Damasko naktiniame klube.
Netrukus M. Hafaras tapo Sirijos piliečiu, o jo išdavimo į JAV reikalais besirūpinantys pareigūnai iš kolegų Sirijoje gavo atsakymą, jog šie... patys ištyrę T. Maliko nužudymo bylą – girdi, nustatę, jog M. Hafaras tiesiog gynęsis, ir jį išteisinę. Kai amerikiečiai pareiškė, jog norėtų įtariamąjį žudiką teisti patys, Sirija atsisakė jį išduoti. Taigi M. Hafaras bausmės už žmogžudystę išvengė ir jeigu tik nesugalvos niekur išvykti iš Sirijos, teisingumo ranka jo taip ir nepasieks.
„Sirijos teisėsauga nustatė, jog jis nekaltas, nes neperžengė būtinosios ginties ribų. Jie jį išteisino ir paleido. Džiaugiuosi, kad mano sūnus saugus ir gerai gyvena mano gimtinėje. Jis gerai padarė, jog išvyko iš Jungtinių Valstijų, nes čia teisingumo nebūtų sulaukęs“, – Čikagos žurnalistams prieš keletą metų sakė žudiko tėvas Nabilas Hafaras.
„Jis daužė nesiginantį vaikiną, gulintį ant žemės, tad apie būtinąją gintį net nėra ko šnekėti“, – savo ruožtu žurnalistams teigė M. Matulis, kuriam vienam teko atsakyti už žmogžudystę.
Neprisipažįsta, bet gailisi
M. Matuliui, kuris visaip neigė savo kaltę ir tikino, atseit T. Maliką nužudęs tik Briedis, o jis dargi stengęsis pastarąjį sustabdyti, teismas paskyrė 18 metų laisvės atėmimo bausmę.
„Mano sūnus yra kur kas daugiau, negu galima pagalvoti, remiantis tik nusikaltimo nakties aplinkybėmis. Aš jį myliu ir vienas vakaras dar neparodo, koks jis yra iš tiesų“, – teisme sakė M. Matulio motina Inga.
M. Matulį gynė ir jo draugai bei bendramoksliai – girdi, jis niekada nebuvęs agresyvus ar piktas.
„Mantas kilęs iš geros šeimos – jo santykiai geri ne tik su motina, patėviu, bet ir su Lietuvoje likusiu tėvu, su kuriuo jis bendrauja laiškais. Kaltinamojo šeima atrodo labai maloni, jo motina – miela moteris, tačiau reikalą turime ne su jais, o su M. Matuliu, kurio atsiprašymas atrodo kaip įžeidimas nužudytojo šeimai. Viso teismo metu jis apgailestavo ir gailėjosi – tik ne to, ką padarė, o dėl to, kokioje situacijoje pats atsidūrė. Neatrodo, kad jis prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus. Nors ekspertų išvados, liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai aiškiai liudija, jog M. Matulis spyrė gulinčiam T. Malikui, jis tai neigia ir kaltina M. Hafarą. Jis netgi bando mus įtikinti, kad pats yra auka, gerasis samarietis, batus krauju išsitepęs ne spardydamas nelaimėlį, o jį gindamas nuo M. Hafaro. Kalėjimo, kuriame M. Matulis laukė nuosprendžio, kunigas parašė man laišką, jog jis prisiima atsakomybę ir nori pasikeisti. Bet kaipgi jis keisis, jeigu sako, kad nieko bloga tąnakt nepadarė? Ir argi tai atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimas – palikti mirštantį žmogų ant žemės ir pasprukti?..“ – sakė teisėjas, skirdamas M. Matuliui bausmę.
M. Matulis su M. Hafaru dar pripažinti kaltais civilinėje byloje ir įpareigoti nužudytojo artimiesiems sumokėti 4 milijonus dolerių. Pasprukęs M. Hafaras to, aišku, nepadarys, tad ir neturtinę žalą turės atlyginti į gimtinę iš Amerikos kalėjimo sugalvojęs grįžti M. Matulis.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
