Pripažinkite, Olandijos parlamentaras, Geertas Wildersas yra teisus sakydamas, kad Europa „kopia paskutiniaisiais islamizacijos laiptais“. Andersas Breivikas, atlikęs masines žudynes Norvegijoje, matyt, yra su sutrikusia psichika. „Jis yra psichopatas, dalyvavęs pasipriešinimo judėjime prieš islamizaciją“ – kalbėjo G. Wildersas.
Atsakingas už sprogdinimą Oslo centre ir susišaudymą jaunimo vasaros stovykloje, A. Breivikas drąsiai gali būti vadinamas pamišusiu – juk blaiviai mąstantis žmogus apie tokį aktą net nepagalvotų.
Tą patį galėtumėme pasakyti ir apie grupę savižudžių, atlikusių teroristinį rugsėjo 11-osios aktą Vašingtone ir Niujorke. Tačiau A. Breivikas ir 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristai tai darė ne be priežasties. Islamistai savo atsitiktinius masinių žudynių aktus laiko ne viešu jėgos ir drąsos parodymu, bet „šventuoju karu“ tarp Vakarų ir Islamo pasaulio.
A. Breivikas turėjo kitą tikslą. Jis siekė apsaugoti Vakarus nuo islamizacijos. Savo priešais jis laiko ne tik musulmonus, bet ir liberalų Vakarų elitą ir jų vaikus, kurie kelia „kultūrinio marksizmo“ ir „daugiakultūriškumo“ grėsmę Europoje.
Tiesą sakant, tai, ką A. Breivikas parašė savo padrikame manifeste, pavadintame Europos Nepriklausomybės Pareiškimu, yra daugiau ar mažiau tas pats, ką ketino pasakyti G. Wildersas. Kita vertus, politikas stengėsi atsiriboti nuo minčių apie A. Breiviko vykdytus teroristinius išpuolius.
Vienintelis dešiniųjų pažiūrų Italijos politikas Francesco Speroni buvo pasiruošęs ginti A. Breiviką. Jis sakė, kad jo idėja buvo „apginti vakarų civilizaciją“. Kaip vertinti ideologines nuostatas, kai tokių žudikų kaip a. Breiviko ir rugsėjo 11-osios teroristų veiksmai gali būti pateisinti?
Prieš kelerius metus vienas vokiečių rašytojas Hans Magnus Enzensberger parašė įspūdingą esė apie „radikalų nevykėlį“. Jais gali būti vadinami jaunuoliai, kurie yra abejingi pasauliui arba jiems trūksta socialinės, ekonominės ir seksualinės integracijos, todėl šias problemas jie bando spręsti masinėmis žudynėmis.
Neretai žudikai suranda ideologinius pateisinimus, kaip kad Islamo kūrimas, kova už komunizmą, fašizmą, ar šiuo atveju tiesiog pagalba Vakarams. Dar vienas radikalių nevykėlių tipas - žudyti be priežasties, ir tai priklauso nuo nuotaikos.
Jei daugiakultūriškumas ir turi trūkumų, o Islamas prieštarauja šiuolaikinėms Vakarų Europos nuostatoms dėl lyčių lygybės ir gėjų pripažinimo, nėra pagrindo viską spręsti teroru.
Tokių pažiūrų laikosi konservatoriai ir kai kurie socialdemokratai nuo 1990 metų. Jie buvo linkę atmesti liberalios visuomenės sukūrimą ir kritiškai vertino rasizmą, imigraciją bei kitatikius.
G. Wildersas ypatingai mėgsta kalbėti apokaliptiniais terminais, tokiais kaip „šviesos Europoje gęsta“ arba „menkas Vakarų išlikimas“. Problema yra ne tik Islamistų smurtas bei revoliucijos, bet ir pats Islamo pasaulis. „Jeigu Islamą galima su kuo nors palyginti, lyginkite jį su komunizmu ar nacionalizmu - totalitarine ideologija“.
Kalba eina apie pavojingiausią - egzistencinį karą. Išties, Antrojo Pasaulinio karo terminas sąmoningai atgaivinamas. Tie, kurie turi radikalų požiūrį į visas islamizmo formas yra „ramintojai“ arba „bendradarbiai“ drauge su „islamofašizmu“. Kai kuriems, rugsėjo 11-oji buvo analogiškas įvykis 1938 ar 1940 metų įvykiams.
Vis dėlto, nei G. Wildersas, nei kiti anti-islamo šalininkai nesigriebė ginklų. Bet kai kurie jų tvirtinimai ar pareiškimai gali skambėti pakankamai „isteriškai“, kad pakurstytų kitą asmenį, su sutrikusia psichika.
Ianas Buruma – Bardo Demokratijos ir žmogaus teisių kolegijos dėstytojas, išleidęs knygą „Dievų prijaukinimas: religija ir demokratija trijuose žemynuose“.
