Homoseksualizmo propaganda sklinda visais kanalais – iš televizijos ekranų, laikraščių ir interneto puslapių, mirga gatvių iškabose, braunamasi net į mokyklas ir darželius. Siekiama įteigti, jog tai – normalus, o kartu – visiškai nepriklausomas nuo žmogaus valios reiškinys, jog jo kilmė – žmogaus viduje, tad jokios grėsmės aplinkai jis nekelia. Pirmajame homoseksualistų parade vienas pagrindinių šūkių suformuluotas klausimu: „Kodėl mano meilė tau sukelia neapykantą?“ Skelbiama, jog homoseksualizmas kyla iš meilės, o ne iš gašlumo. O juk meilė – tai ne yda, tai – tiesiog dorybė. Jų doroviniai standartai nesą žemesni, nei kitų žmonių, jų motyvas – ne seksas, o tauri bičiulystė.
2000 m. tautininkams surengus pirmą žinomesnę akciją prieš homoseksualizmo plėtrą, internete pasipylė homoseksualistų ir jų šalininkų komentarai. Pagrindinis linkėjimas saviškiams buvo – gero sekso. Pagrindinis „kaltinimas“ akcijos dalyviams – lytinė impotencija. Tikriausiai – didžiausias galimas įžeidimas tiems, kurių gyvenimo vertė ir pasididžiavimas – tarp kojų. 2014 m. Europos Parlamento rinkimų išvakarėse kažkas iš politinių oponentų sugalvojo šio straipsnio autoriaus adresą prijungti prie homoseksualistų forumo Gayline.lt. Prisistatant autoriaus vardu siuntinėjami laiškai šio forumo dalyviams, ieškantiems pažinčių. Pasipylė „atsakymai“...
Spėkite, kas juose rašoma? Kas nors romantiško? Apie tyrą meilę? Apie dvasinį gyvenimą? Apie kokius nors didingus planus? Nieko panašaus. Pagrindinės temos – ilgis, gylis ir plotis. Visos kalbos apie taurius jausmus ir aukštus standartus skirtos tiktai eksportui. Savo ratuose kalbama apie visai ką kita.
Žinoma, šia provokacija siekta pakenkti, sukompromituoti, paskleidžiant melagingą žinią apie tariamus šio straipsnio autoriaus pomėgius, mažų mažiausiai – suerzinti. Nenuostabu, jog ši dezinformacija pirmiausiai pasklido vadinamųjų „koloradų“, Kremliaus šalininkų ratuose. Juk anot jų, kas ne su Putinu – tas su homoseksualistais, ir atvirkščiai. Vis dėlto ši socialinė patirtis pasirodė naudinga, ji padėjo dar giliau suvokti blogį, su kuriuo kovoti šaukia Dievas ir Tauta.
„Drebėk, heterokiaule, kai pasirodysim tau be kaukių“ – skelbia garsusis „gėjų“ manifestas. Iš tiesų išvydus jų tikruosius veidus norisi ne drebėti, o žiaugčioti. Ne veltui daugelis tiesiog vengia apie tai kalbėti. Ši tema tiesiog tepa. Vienąsyk prabilus sudaromas įvaizdis, jog tai – vienintelė tema, kuria gali ir gebi pasisakyti. Šią tendenciją rodo net įrašai Vikipedijoje – ne šiaip sau ji dar vadinama Pedivikija.
Žiūrint į šalis, kuriose ši ideologija jau laimėjo, būdingiausią jos išraišką vėl atskleidžia paradai. Milžiniškos genitalijų imitacijos tiesiog gatvėse demonstruoja fiziologinius procesus. Tyra meilė? Nejuokaukite. Žinoma, čionykščiai homoseksualistų vadai siūlo skirti paradus čia ir ten. Čia jie tiesiog reikalaujantys teisių, o ten – jau švenčiantys jas. Neduok, Dieve, čia sulaukti jų „šventės“.
Ar jie kalti, kad yra tokie? Ar jų demonstracijos – tiktai esamo fakto atskleidimas, ar vis dėlto – propaganda, kurios paskirtis – šio reiškinio plėtra? Ar tai kontroliuojama? Ar tai įgimta, ar įgyta?
Atsakant į šiuos klausimus pirmiausiai reiktų apsibrėžti, ką vadiname homoseksualistu. Jei kas gali būti įgimta ar sąlygota kokių nors išorinių aplinkybių, atmetant žmogaus valią – tai polinkis. Kur viskas apsiriboja polinkiu, nėra nei dorybės, nei nuodėmės – jas gimdo valios sprendimas. Žmogus, turintis neigiamų polinkių, bet juos valdantis, vertas tik pagarbos. Kur tėra polinkis į vagystę – nėra vagies, kur tik polinkis ištvirkauti – nėra ištvirkėlio. Problema kyla tuomet, kai nusprendžiama, jog kiekvienas polinkis turi ar gali būti įgyvendintas.
Įsivaizduokime situaciją iš kitos srities, nors ir gretimos. Jūs – senas profesorius, kurio namie laukia sena, irzli ir niurzgi žmona. Ir štai kelyje – žavi jauna studentė. Ką sako aistra? Naudokis proga, senas kvaily. Ką sako dora? Grįžk į šeimą, senas gašlūne. Jei pasirinksite pirmąjį variantą, jums teks moralinė atsakomybė. Kokia ji turėtų būti – atskiras klausimas, bet bus tuščia kalba, jei sakysite: aš nekaltas. Jei manysime, kad visa, ko geidžiame, turi būti teisinga, tai bus klaida. Arba apgaulė. Deja, ne visa, ko geidžiame ar galime geisti, savaime teisinga.
Jeigu dalis homoseksualistų iš tiesų gimsta su šiuo polinkiu – o tai dar diskutuojama – tai kiti prie jo tiesiog prieina. Prestižiniame mokslo žurnale „Social Science Research“ paskelbti Teksaso universiteto profesoriaus Marko Regneruso šeimos struktūros tyrimo rezultatai rodo, jog homoseksualistų auginti vaikai suaugę patys dažniau tampa homoseksualistais, nei augę normaliose šeimose. O jei taip, vadinasi homoseksualizmas tam tikrais atvejais ir tam tikromis sąlygomis – įgyjamas, bet ne įgimstamas. Štai kuo grėsminga homoseksualizmo propaganda.
Antras šio tyrimo atskleistas faktas – homoseksualistų auginami vaikai dažniau patiria tėvų ir įtėvių lytinę prievartą. Taigi, čia glūdi ir pedofilijos aspektas. Panašu, jog tai – vienas iš jų įsivaikinimo motyvų. Ne šiaip sau daugelis homolobistų įsivėlę į pedofilijos skandalus – pradedant Europos žaliųjų lyderiu Danieliu Kon Benditu, baigiant Olandijos Brolybės, laisvės ir įvairovės partija.
Pagaliau, trečias faktas – homoseksualistų auginti vaikai dažniau linkę į depresiją ir savižudybes. Tiesa, šis faktas interpretuojamas įvairiai. Anot pačių homoseksualistų, jų auklėtiniai kenčia ir žudosi dėl „homofobinės“ aplinkos. Vis dėlto sunku būtų kaltinti „homofobus“ dėl to, kad šie vaikai patiria savo globėjų prievartą ar ugdomi homoseksualistais. Čia interpretacijoms vietos nelieka, tai tiesiog mokslo įrodyti faktai.
Homoseksualizmo propaganda – grėsmė, su kuria būtina kovoti ir užkirsti jai kelią įstatymu. Dar aiškesnis įsivaikinimo klausimas. Kad ir kokios būtų individualių asmenų teisės į privatų gyvenimą – iš tiesų, jų privačios ydos lieka jų reikalu – vaiko teisės augti sveikoje ir saugioje aplinkoje – kur kas svarbesnės. Kokia vaikystė – tokia tautos ir valstybės ateitis.
