Lapėnienė, Loreta Mačiulienė, LRT televizijos laida „Savaitė“
Šią savaitę Šiaulių apskrities ligoninės Moters ir vaiko klinikoje esančiame gyvybės langelyje buvo paliktas 8–10 mėnesių amžiaus berniukas. Pirmasis gyvybės langelis Lietuvoje buvo atidarytas 2009-ųjų pabaigoje, vėliau jie atsirado ir kituose miestuose. Per tą laiką juose palikta apie 60 kūdikių. Tačiau Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas paragino atsisakyti gyvybės langelių praktikos, o Lietuvoje pradėta kalbėti, kad jie yra net neteisėti. Kyla klausimas, kodėl visi tylėjo, kai jie buvo atidarinėjami, ir visus tuos metus, kai veikia? Kita vertus, ar taip jau blogai, kai išgelbstima mažo žmogeliuko gyvybė? Visi turi savų argumentų.
Literatūros klasikas A. Vienuolis „Paskenduolėje“ aprašė praeito šimtmečio suvedžiotos kaimo merginos likimą, kuri visų atstumta nusiskandino.
Šiais laikais pasikeitęs požiūris, tačiau vis dar nemažai motinų atsikrato savo vaikų – vienos ką tik gimusius nužudo, išmeta tarp šiukšlių. Kitos pasinaudoja galimybe palikti gyvybės langelyje nesibaimindamos užsitraukti baudžiamąją atsakomybę. Tokių langelių Lietuvoje aštuoni, per trejus metus juose palikta apie 60 mažylių.
Tačiau šios galimybės gali nelikti. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas ragina gyvybės langelius uždaryti, šį klausimą siekiama įtraukti į Europos Parlamento darbotvarkę.
Vaikų psichiatras Dainius Pūras neseniai baigė kadenciją šiame komitete, dalyvavo svarstant gyvybės langelių problemą. Komiteto nariai pateikė argumentų „už“, tačiau „prieš“ daugiau.
„Buvo daryti tyrimai, kurie parodė, kad į gyvybės langelius nebūtinai atnešami tie vaikai, kurie priešingu atveju būtų nužudomi. Paprastai motinos gyvybės langelius naudoja tais atvejais, kai sunku apsispręsti, ar auginti, ar neauginti, ir tada atsiranda papildomas motyvas neauginti, nes atsirado gyvybės langeliai.
Kitas argumentas – tai vaiko teisė, apskritai žmogaus teisė žinoti, kas yra, kas buvo tavo motina. Šiuo atveju, kaip suprantam, vaikas, atneštas į gyvybės langelį, niekada faktiškai nebesužinos, kas buvo jo biologiniai tėvai“, – sako D. Pūras.
Pirmoji nutraukti langelių veiklą paraginta užpernai Čekijos vyriausybė po to, kai Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas apsvarstė Čekijos vaiko teisių apsaugos ataskaitą. Tokią pat Lietuvos ataskaitą planuojama svarstyti šių metų rudenį. Tad visai tikėtina, kad Lietuvos vyriausybė taip pat gali sulaukti raginimo nutraukti gyvybės langelių veiklą. Dėl tokios perspektyvos nerimauja gyvybės langelius globojanti Katalikų Bažnyčia
„Žinoma, jeigu žmonės laikytųsi dešimties Dievo įsakymų, vaikeliai gimtų sveikose šeimose, kur yra tėvelis ir motina, ir apskritai nekalbėtumėme apie gyvybės langelius“, – teigia Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius.
„Mes nesukūrėme visos sistemos, kuri būtų naudinga krizėje esančiai besilaukiančiai motinai. Mes pradėjom sistemą kurti truputį nuo kito galo, įsteigėme keletą langelių, turime neblogus rezultatus, bet mes nežiūrime, kas su ta motina darosi devynis mėnesius iki langelio“, – tvirtina Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų direktoriaus pavaduotojas Virginijus Rudzinskas.
Prieš septynerius metus Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba savo metinėje ataskaitoje Seimui siūlė suteikti motinoms teisėtą būdą atsisakyti savo kūdikio. Lietuvos įstatymai to neleidžia net vaiko įtėviams.
„Mūsų Vaiko kontrolieriaus įstaigos sudaryta ir 2006–2009 m. dirbusi darbo grupė buvo siūliusi du variantus: anoniminį gimdymą arba gyvybės langelius. Kadangi tokia praktika Vakarų Europoje yra, mes mėginom tą praktiką parodyti Lietuvai. Anoniminis gimdymas – kai mama atvažiuoja gimdyti be jokių dokumentų ir pasako: aš vaiko neimsiu. Mūsų pagrindinis siūlymas buvo steigti gyvybės langelius“, – pasakoja
Seimo narė, Vaiko gerovės parlamentinės grupės pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė.
Anot buvusios vaiko teisių kontrolierės, daugelyje Europos valstybių moterys turi galimybę rinktis gimdyti anonimiškai ligoninėje, o pagimdžius kitur – palikti vaikelį gyvybės langelyje. Pavyzdžiui, Prancūzijos įstatymai anonimiškai gimdančios moters gerove įpareigoja medikus rūpintis likus mėnesiui iki gimdymo ir tiek pat po jo. Ji apgyvendinama ligoninėje. Pagimdžiusi motina surašo savo duomenis ir palieka voke, kurį atplėšti galima tik jai sutikus, o vaiko dokumentuose telieka įrašas „pagimdė X“. Taip atėjęs į pasaulį niekada nesužino, kas jo tėvai.
Prancūzijoje tokių „X tapatybės“ – maždaug pusė milijono. Suaugę dažnai ieško biologinių tėvų, juos suradusi Prancūzijos Nacionalinė kilmės duomenų tarnyba dažniausiai negali padėti – kas antra motina atsisako savo vaikui atskleisti tapatybės paslaptį. Palikti gyvybės langeliuose neturi ir šio šanso.
Lietuvoje atsisakyta anonimiškų gimdymų, o ketvirtus metus veikiančių aštuonių gyvybės langelių veiklą reglamentuoja tik užpernai (2011 m.) socialinės apsaugos ir darbo ministro išleistas įsakymas, kuris nustato skirtingų institucijų bendradarbiavimą gyvybės langelyje radus paliktą vaiką.
„Jie nėra legalūs. Mes neturime jokio teisės akto, kuris apibrėžtų, kad motina gali atsisakyti vaiko tokiu būdu ir palikti saugioje vietoje. Jeigu mes pažiūrėsime į tarptautinę praktiką, tai arba Civiliniame kodekse, arba šeimos kodeksuose, arba kažkokiu kitu būdu yra reglamentuota. Pas mus buvo tik politinė valia, kad reikėtų steigti gyvybės langelius ir motinų, kurios palieka vaikus gyvybės langelyje, nepersekioti pagal baudžiamąją tvarką – tai yra neieškoti, nesiaiškinti jos atsakomybės“, – sako R. Šalaševičiūtė.
Dabar R. Šalaševičiūtė žada imtis Civilinio kodekso ir kitų įstatymų pataisų, kurios įteisintų gyvybės langelius. Tačiau Bažnyčios atstovai ir vaiko teisių gynėjai vienu balsu ragina keisti valstybės požiūrį į šeimą. Seimas prieš penkmetį patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją, pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, parengtas Šeimos politikos pagrindų įstatymo projektas. Tačiau ar tai veikia, galime spręsti iš policijos pranešimų apie paliktus ir net užsienyje lietuvių motinų nužudytus mažylius.
