Nuo 1991 metų Lietuvoje mirties bausmė buvo palikta tik už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. 1996 metais mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, o 1998 metų gruodžio 21-ąją Seimas mirties bausmę panaikino. Iki mirties bausmės sustabdymo mirties bausmė buvo įvykdyta septyniems nuteistiesiems.
1992 metų rugpjūčio 8 d. pirmajam mirties bausmė Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo įvykdyta Aleksandrui Novatkiui (23 m.). 1993-iųjų metų gruodžio 12-ąją buvo sušaudyti Valentinas Laskys (40 m.) ir Vladimiras Ivanovas (30 m.) – apie jų padarytus nusikaltimus rašėme praėjusiame „Akistatos“ numeryje. Po gero mėnesio mirties bausmės vykdytojai vėl turėjo išsitraukti ginklus – šį kartą mirtino verdikto sulaukė Vidmantas Žibaitis (29 m.). Ant jo sąžinės kabojo trijų žmonių mirtys.
Toks tokį pažino
„Laisva?“ – vienoje Minsko aludėje Vidmantas užkalbino prie bufeto stovėjusią moterį. „Tau – visuomet“, – krestelėjusi plaukus atsakė ši. „Tai po stiklą, aš statau“, – pažintį pasiūlė aplaistyti Vidmantas. Moteris neprieštaravo. Taip V. Žibaitis susipažino su minskiete Jelena Ustinovič. Kaip sakoma, „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“.
Vidmantui tuo metu buvo tik 27 metai, bet jo biografija jau buvo gana įspūdinga. Dar vaikystėje jis buvo linkęs į blogą. Augo šeimoje, kur nebuvo darnos, dažnai buvo kilnojamas stiklelis. Tad auklėjo ne tiek šeima, kiek gatvė. Būdamas 13 metų, kai dar mokėsi Krekenavos vidurinėje mokykloje, vieną dieną su peiliu rankoje pastojo moteriai kelią reikalaudamas pinigų. Po tokių įvykių pateko į Vėliučionių specialiąją profesinę technikos mokyklą Nr. 1. Tai buvusi vaikų auklėjimo kolonija, kurioje jaunieji nusikaltėliai įgydavo ir specialybę.
Tik sulaukęs pilnametystės vaikinukas pirmą kartą atsidūrė teisme. Buvo teisiamas už tai, kad būdamas girtas, naudojosi trylikamečio paauglio bejėgiškumu, privertė jį su juo lytiškai santykiauti, o po to subadė peiliu nugarą ir atėmė laikrodį. Už tai V. Žibaitis buvo nuteistas 6 metų laisvės atėmimo bausme.
Grįžusį iš kalėjimo Vidmantą motina su patėviu aprūpino gyvenamuoju plotu, nupirko baldus, manė, kad vyras kabinsis į gyvenimą. Tačiau Vidmantas visa tai greitai išpardavė, pragėrė ir toliau dardėjo pakalne žemyn.
Jelena Ustinovič (tuo metu 39 metų) irgi jau buvo du kartus teista už vagystes ir spėjusi išsiskirti su trimis oficialiais vyrais. O tokių kaip Vidmantas, su kuriais susipažindavo prie butelio ir guldavosi į lovą, jos gyvenime buvo tiek, kad sunku ir suskaičiuoti.
Įžeidė prašymas
Porelė iš aludės patraukė į Demokratų gatvę, kur vienas Jelenos pažįstamas turėjo landynę. Tas pažįstamas Vladimiras S. elgetų elgeta, duoną sau pelnęs atliekų rinkimu sąvartynuose. Landynėje ir baldai buvo atnešti iš sąvartyno. Tokie ten ir baldai – kareiviška lova, čiužinys, aplūžusi spintelė. Jais ir dalindavosi porelė ir šeimininkas. Nuomos jis nereikalavo. Išgerdavo kartu, kai turėdavo nuorūkas Vladimirui atiduodavo. Tačiau kartą jis nuomininkų paprašė: „Dukra su anūkais į Minską atvažiuoja, jiems kampas reikalingas, gal jūs buto kitur pasiieškokite.“
Iš karto kilo konfliktas. Įpykęs už tokį reikalavimą V. Žibaitis keliais smūgiais partrenkė Vladimirą, spardė jį kojomis. Kaimynai girdėjo senuko pagalbos šauksmus, tačiau norinčių kištis į ginčus landynėje neatsirado. O lavoną aptiko gerokai vėliau – nuogą ir jau pradėjusį irti. Kriminalistai bute nerado nei velionio batų, nei jokių kitų daiktų. Net tuščius butelius nuomininkai buvo išnešę į parduotuvę. Teismo ekspertai nustatė, kad Vladimiras S. mirė nuo atviro skeveldrinio kaukolės lūžio.
Aplaistė pirkinį
„Saldžioji porelė“ paliko Minską ir Baltarusiją ir atvyko laimės ieškoti Lietuvoje. Išlipę iš traukinio Kaune, ėmė ieškoti kur uždirbus rublį kitą. Norėjosi ir valgyti, ir, kas be ko, išgerti. Netoli stoties V. Žibaitis užkalbino kaunietį Tautvydą J.: „Ar tamstos nedomina baltarusiški batai? Pigiai parduodame ir tuoj pat aplaistome“.
Tautvydas susigundė ir netrukus jau visi buvo pas jį bute Čiurlionio gatvėje. Kaip mat ant stalo atsirado butelis, kitas. O kai šeimininkas apgirto, svečias jam trinktelėjo per galvą. Tuoj pat abu su Jelena vyrą surišo ir, aišku, dar apspardė. Toks jau buvo V. Žibaičio stilius – savo aukas jis mušdavo ir spardydavo tol, kol šios nuo daugybės sužalojimų numirdavo. Tautvydui buvo spirta mažiausiai dvidešimt kartų, sulaužyta daug kaulų. Ir iš šio buto žudikai išsinešė ne kažin ką: seną radijo imtuvą, skylėtas kojines ir dešimties talonų vertės vazelę. Tokia tad buvo gyvybės kaina.
Prašėsi nakvynės
Buvo 1992-ųjų kovo vidurys. Vaiski saulė, šiltas vėjelis iki sutemų kaimiečius sulaikydavo lauke. Ir tik nusileidus saulei kambariuose gan trumpam užsižiebdavo elektros lemputės. Ir vėl gesdavo, nes darbymetyje naktis tam, kad atgautum jėgas, kad iš ryto vėl galėtum kibti į nesibaigiančius darbus. Tad Panevėžio rajone, Šiluose, gyvenantis pensininkas V. E. gerokai nustebo, kai vėlų vakarą kažkas atkakliai pabeldė į duris. Basomis kojomis nušlepsėjęs į priemenę, pamatė jauną vyrą ir kiek vyresnę moteriškę. Pažino – prieš mėnesį jau buvo pas jį nakvoję. Ir šį kartą prašėsi nakčiai:„Tėvuk, leisk mums pernakvoti. Naktis ant nosies, o kelio galo dar nesimato“, – sakė vyras.
„Pykit, nepykit, gerbiamieji, bet šį kartą nieko neišeis – aš sergu, pats vos kojas pavelku, nepradėsiu dar kitais rūpintis. Eikit pas kaimynus, gal jie priims“, – po šių žodžių senukas norėjo uždaryti duris. Tačiau nespėjo. Jaunas vyras, atsisvedėjęs iš visų jėgų smogė senukui į veidą. Apsipylęs kraujais iš nosies V. E. parkrito ant grindų. Tuomet atvykėlis senuką ėmė spardyti. Spyrė į galvą, pilvą, šonus. Kai šeimininkas trumpam prarado sąmonę, vėlyvi neprašyti svečiai nutempė jį į kambarį, nutrenkė ant lovos ir surišo kojas. „Na, seni, o dabar krapštyk pinigėlius, jei nenori, kad geležėle per kaklą perbraukčiau“, – kumščiuodamas leisgyvį šeimininką košė pro dantis vyras.
„Bijokit Dievo, vaikeliai, imkit ką tik norit, tik nebedaužykite, palikit mane, senį, ramybėje“, – vos beapversdamas liežuvį maldavo namo šeimininkas. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu jis jau buvo vos gyvas, nes nuo užpuoliko smūgių senukui buvo trūkusios kepenys. O įsibrovėliai, nekreipdami dėmesio į dejuojantį už juos daug vyresnį žmogų, vertė namus ieškodami turto. Tačiau, ką gali rasti pas tik iš auginamų gyvulių besiverčiantį kaimietį? Vieną kitą karstui ir laidotuvėms sutaupytą rublį, paltį lašinių, rinkę dešros, kokį degtinės butelaitį. Tokių gėrybių prisidėję į maišą vyras su moterimi trinktelėjo durimis ir patraukė savais keliais.
Papasakojo kaip žudė
„Ale, ko ta Vlado karvė taip mykia? Ir nebe pirma diena“, – stebėjosi kaimynai, einantys pro vienkiemį melžti savų karvių. Žinodami šeimininkų rūpestingumą, jie gerokai nustebo ir nujausdami kažką negero, užėjo į vidų. Pamačius kraupų vaizdą, beliko tik iškviesti policiją. Namo šeimininkas visas sudaužytas ir surištas gulėjo ant lovos jau nebegyvas.
Jo žmona Stanislava tuo metu gulėjo ligoninėje. Apie tragediją namuose jai pranešė į palatą atėjęs policijos pareigūnas.
Vienkiemyje dirbę ekspertai surado daug žudikų pėdsakų. Bevartydami spinteles ir ieškodami pinigų ar kitokių gėrybių plėšikai net nebandė imtis kokių nors atsargumo priemonių. Tad netrukus pareigūnai jau žinojo, kad vienkiemyje „pasidarbavo“ jų pažįstamas V. Žibaitis. Sulaikytas jis papasakojo, kaip žudė, tačiau teisme, tardamas paskutinį žodį, sakė galįs prisiekti uždėjęs ranką ant Biblijos, kad nenorėjo žudyti ir prašė kuo švelnesnės bausmės.
Tačiau teismas buvo negailestingas. Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija skyrė tiek, kiek prašė prokuroras – mirties bausmė, sušaudant. Teisme paaiškėjo, kad V. Žibaitis buvo negailestingas ir savo artimiesiems. Kartą atvykęs pas senelį, jį sumušė, šokinėjo ant jo. Teko ir motinai. Kai senelis jau buvo be sąmonės, anūkas uždraudė visiems iki ryto išeiti iš namų, nepasirūpino medicinine pagalba.
V. Žibaičio bendrininkę Jeleną Ustinovič teismas nuteisė 9 metams laisvės atėmimo.
Uždaužė buože
Kaip matote, pirmieji nepriklausomoje Lietuvoje sušaudyti nusikaltėliai nėra tokie baisūs kaip dabartiniai januškevičiai, tulpiniai ar gaidjurgiai, kurie žudė dešimtimis.
Dabar už nužudymus teisėjai vidutiniškai skiria nepilnus vienuolika metų. O už grotų žmogžudžiai išbūna beveik perpus mažiau. Po to grįžta į laisvę, kad vėl ką nors apiplėštų, nužudytų ir vėl atsidurtų už grotų. Vartant senas bylas, nejučiomis pagalvoji, kad tie sušaudyti žudikai, jei būtų teisiami dabar, būtų atsipirkę daug švelnesnėmis bausmėmis. Štai, kad ir Aleksandras Gudkovas (39 m.)
Jam mirties bausmė buvo įvykdyta 1995 metų gegužės 18 dieną. Jau iki tol du kartus teistas A. Gudkovas mirties bausme nuteistas už dviejų senukų nužudymą. Šis vyras po bulviakasio pasigėrė ir eidamas namo pasiklydo. Priėjęs sodybą, nusprendė pasiklausti kelio. Girtam – jūra iki kelių, tad klausė ne tyliai pabarbenęs į duris, bet trenkė kumščiu į duris, o kai šios neatsidarė – ir į langą. Šeimininkas Stasys M. (81 m.) mandagiai paprašė nesidaužyti ir žingsniuoti savais keliais. Tai tik įžeidė klausėją ir jis jau jėga bandė veržtis į trobą.
Stasiui nebeliko nieko kito, kaip griebtis medžioklinio šautuvo. Kai agresyvus ir girtas vyras dar labiau ėmė trankyti duris, Stasys šovė per durų plyšį. Nesitaikė į užpuoliką, bet šovė į viršų. Tai neatšaldė girtuoklio. Jis įsiveržė į vidų ir, atėmęs iš šeimininko šautuvą, jo buože ėmė trankyti senukui per galvą. Kliuvo ir vyrą pabandžiusiai užstoti žmonai. Girtuoklis abu senukus tiesiog uždaužė šautuvo buože. Teisme jis sakė, kad vyrui sudavė tik kartą, o jo žmonai – du kartus, tačiau ekspertai tai paneigė. Jie S. M. galvoje suskaičiavo 14, o jo žmonos B. M. galvoje – 9 žaizdas.
Kitame „Akistatos“ numeryje skaitykite:
Apie maniako A. Varnelio nusikaltimų pradžią
Genadijus SKRIPKA
